Ar žmogaus atmintis gali tapti prakeiksmu, blaškančiu kelių kartų likimus? Sudaužyto gyvenimo prisiminimai, išgyventos šeimos tragedijos taip įstringa pasąmonėje, jog jų neįmanoma nutildyti. Mums tik atrodo, jog tyla gali mus apsaugoti, tačiau taip tampame dar didesniais savosios atminties įkaitais. Staiga ištrūkus iš šios amnezijos galima įsisukti į keršto ir smurto verpetą praėjus net ir pusei amžiaus. Tokius atminties gniaužtus aprašo slovėnų autorius Goranas Vojnovičius romane „Jugoslavija, mano tėvynė“. 2012 m. Slovėnijoje pasirodžiusi knyga pasakoja skaudžią regiono istoriją, kuriame individualiosios atmintys visuomet buvo keičiamos ir gniaužiamos besikeičiančių valstybinių darinių. Po Antrojo pasaulinio karo didelė dalis tragiškų prisiminimų ir nesutarimų buvo tarsi užkonservuoti siekiant kurti naują socialistinę Jugoslavijos tapatybę. Ėmus byrėti šiai valstybei seni vaiduokliai išlindo visu savo baisumu. O pasibaigus Balkanų karams ir susikūrus naujoms tautinėms valstybėms, daliai jugoslavų dar kartą teko atrasti savąjį tapatumą, patirti susvetimėjimą su savo praeitimi.
Knygos herojus Vladanas, slovėnės ir Voivodinos serbo, Jugoslavijos karininko, sūnus, prisimena savo idilišką vaikystę Kroatijos Pulos mieste, kurią nutraukė prasidėjęs karas. Karo skerdynės įtraukė jo tėvą, tad su mama berniukas pasitraukė gyventi į Liublijaną. Tačiau jau suaugusį herojų kamuoja ne troškimas sugrįžti į didžiąją tėvynę. Jo negąsdina ir politinių sienų kaita. Anot paties autoriaus, romane jis ieško atsakymų kaip per naktį galėjo sugriūti iki tol atrodęs nuostabus vaikystės pasaulis. Kas žmoguje glūdi tokio, jog pasikeitus aplinkybėms jis gali tapti karo nusikaltėliu? Gyvendamas Slovėnijoje Vladanas nesijaučia savas, jis tarsi atklydęs iš pranykusio pasaulio, kuriame liko senieji draugai bei vaikystės kalba. Herojus nori išsiaiškinti, ar ir jo paties patirtų traumų pasekmių nepavyks atsikratyti visą likusį gyvenimą. Bandydamas save „gydyti“ jis siekia suvokti, ar įmanoma suderinti prieškarinio gyvenimo idilę su nenuspėjamu gyvenimu Slovėnijoje. Ši laiko linija perkerta ir pačią šeimą. Vladaną kamuoja dilema, ar gali žmogaus atmintis savyje sutalpinti nuostabias vaikystės akimirkas, praleistas su tėvu, ir tėvą jau kaip karo nusikaltėlį. Šie klausimai praktiškai neišsprendžiami. Ir nežinia, ar įmanomi patenkinantys atsakymai. Galbūt vien toks bandymas pats savaime vertingas. Jis bent jau užtikrina, nors ir skausmingą, tačiau bent dalinį susitaikymą su savają atmintimi.
Žmonės prisimena ir tai didžiausias jų prakeiksmas. Tai atsakymas, kurį išgirsta Vladanas iš kartos, dalyvavusios kare. Negebėjimą ištrūkti iš atminties gniaužtų simbolizuoja Vladano senelio patirti išgyvenimai Antrojo pasaulinio karo metais ir jo tėvo vaidmuo Balkanų kare. Seneliui teko teko stovėti šalia smilkstančių nužudytų šeimos narių kūnų, o Vladano tėvas atsidūrė tarp šalia sumestų lavonų krūvos jau ne aukos, o budelio vietoje. Knygos herojai, įsukti į nesibaigiantį žiaurumo verpetą ima įtikėti likimu, skaudūs praeities epizodai tarsi pateisina veiksmus ateityje. Pasidavimas likimui pasireiškia kaip absoliutus susitapatinimas su tauta ar valstybe, kuriai permetama atsakomybė jį įgyvendinti. Tačiau šie atsakymai ir bėgimas nuo savosios kaltės Vladano netenkina. Racionalūs tėvo elgesio aiškinimas atrodo amoraliai. Jis suvokia, kas galėjo tūnoti penkiasdešimt metų trukusioje tyloje, bet vis dar ieško būdų išsivaduoti iš prisiminimų tironijos.
Visiškai priešingą atminties nyksmo pavojų bene įtaigiausiai yra aprašęs Milanas Kundera romane „Juoko ir užmaršties knyga“. Mūsų prisiminimai tai pagrindas, kuriuo remdamiesi suvokiame aplinkinį pasaulį, bei svarbiausia – galime jaustis esantys jo dalimi. Tačiau kas atsitinka, kuomet jie ima blukti, ar juos pakeičiantys nauji išgyvenimai yra tiek pat reikšmingi? Kiek tai gali pakeisti žmogaus savimonę? Kunderos „Juoko ir užmaršties knygos“ žmogaus atmintis tampa pažeidžiama dėl totalitarinio režimo veiksmų. Tamina, viena iš pagrindinių knygos herojų, yra čekų išeivė viename iš Vakarų Europos miestų, kurios pagrindinis noras susigrąžinti iš gimtinės senus savo dienoraščio užrašus. Jos ankstesnio gyvenimo prisiminimai su kiekviena diena tampa vis labiau migloti. Tamina nori susigrąžinti prarastą savo gyvenimo dalį, tai, kas jai priklauso, tačiau negali sugrįžti į tėvynę dėl puikiai suprantamų politinių priežasčių. Ji stengiasi surasti draugų, kurie galėtų nuvykti į Prahą ir pargabenti bent jau jos dienoraštį, vis dėlto vakariečiams sunku suvokti tokio noro prasmę. Nagrinėjama situacija tykojo daugelio žmonių, kuriems teko prievartinės emigracijos dalia. Ne vienam iš jų nepavyko prisitaikyti naujoje gyvenamoje aplinkoje, jų lūkesčiai, troškimai ir viltys pasiliko tėvynėje. Tokie žmonės tapo tarsi dreifuojantys plaustai, kurie nebetiki ateitimi, gyvena niūrioje kasdienybėje, o jų visas gyvenimas likęs praeityje, prisiminimuose. Dėl to, trinantis prisiminimams, neišvengiamai siaurėdavo ir jų gyvenimo kontūrai bei tapatybės. Atmintis mus jungia su artimaisiais, gyvenamąja aplinka, todėl jiems nykstant neišvengiamai susiduriama su svetimumu, nesaugomu jausmu, kuomet aplinkinis pasaulis gali pasirodyti nepažįstamas ar nesuprantamas. Išsaugoti prisiminimai yra tarsi galimybė gyventi uždarame name, geresnėje praeityje, kuomet niūri dabartis tampa tik lėtu slinkimu mirties link. Akivaizdu, jog atmintyje glūdintys dalykai nėra išimtinai malonūs, tačiau jų buvimas yra nepakeičiamas norint suprasti save patį bei įgyti atsparumo nuo aplinkinio pasaulio.
Šie literatūriniai atminties ir užmaršties ekstremumai puikiai atpažįstami ir mums. Po XX amžiaus vidurio chaoso lietuviai neišvengė svarstymų, ką būtina atsiminti, o ką geriau pamiršti, kaip gerai prisiminti, tačiau kartu ir gebėti atleisti. Svarstant šias priešpriešas iškyla svari Česlovo Milošo figūra. Tiek jo tekstai, tiek viešas veikimas galėtų būti pavyzdžiu siekiant atrasti harmoniją atminties ir užmaršties grumtynėse. Galima pakartoti Vytauto Kavolio mintį, kad Česlovo Milošo tapatybės modelis lieka visos Europos viltimi: šį modelį Kavolis nusakė kaip postmodernų, atvirą ir liberalų nacionalizmą, kuriam savoji tauta ir ištikimybė jos kalbai bei kultūrai lieka fundamentalus dalykas, bet kuriam vardan savosios tautos niekada nėra ir niekada negali būti aukojama nei tiesa, nei žmoniškumas, nei pagarba ir atvirumams kitoms tautoms bei kultūroms. Ko gero, šis pasaulėžiūrinis pagrindas ir apsaugo nuo selektyviosios atminties ir tokio nacionalizmo, kuris gebą ją išnaudoti naikinant asmens savarankiškumą. Pačio Milošo atmintis buvo nepaprastai talpi. Jis buvo be galo jautrus epochoms ir žmonėms, iškeliaujantiems į visuotinės užmiršties pasaulį. Jis puikiai prisimena tarpukarinį lenkišką Vilnių, nuolatos aprašo ten gyvenusius žmones, jų likimus, tačiau tuo pat metu suvokia, jog ši atmintis į realybę nebegrįš. Ji gali ir turi išlikti kitais pavidalais, kuriuos jis kuria savo tekstais. Milošas geba susitaikyti su besikeičiančio pasaulio kontūrais ir realijomis, svarbiausios vietos ir žmonės perkeliami į knygą, ten kur juos ištrinti gerokai sunkiau. Tai atspindi ir jo politinė laikysena bei publikacijos 1988-1989 m. Vilniaus klausimu siekiant, kad Lietuvos ir Lenkijos neištiktų Balkanų likimas. Pasak Mindaugo Kvietkausko, jis nuolat perspėdavo, kad lietuviai ir lenkai turi ir gerą, ir blogą santykių atminimą ir nuo mūsų visų priklauso, kurį iš jų pasirinksime. Blogi prisiminimai taip pat gali grįžti, mes nuo jų nesame laisvi, todėl jis ragino užkirsti jiems kelią.
Kiek šiandienos Lietuvoje dar esama individualiųjų atminčių ir oficialaus naratyvo konfliktų, nutylėtos atminties? Atrodo, vis atviriau imama kalbėti apie Holokausto paliktas žaizdas, kaltės ir gėdos jausmus. Kad pajėgtum užmiršti tai, kas neduoda ramybės, pirmiausia reikia gebėti tai labai gerai prisiminti. Nėra kito vaisto glaistyti praeities žaizdoms kaip tik ramus, nors ir skausmingas, išsikalbėjimas. Tačiau vis dar negebam atsispirti pagundai dėlioti savąją atmintį į stalčius, kurioje aiškiai atskirti tikrieji herojai ir kaltieji, budeliai ir aukos. Besikapstydami savo atmintyje vargiai sau padėtume ir demaskavę bei užmarštin pasmerkę buvusius herojus. Kol kas sunkiai sekasi pasakoti tokių prieštaringų asmenybių istorijas kaip Kazio Škirpos ar kitų XX a. vidurio lietuvių veikėjų, kurie kartu ir nusipelnė Lietuvai, ir nusižengė moralės principams. Šios konfliktinės situacijos atskleidžia dviprasmiškus ir sunkius epochos pasirinkimas. Žmogiškąsias klaidas žyminčios asmenybės ir įvykiai galėtų būti raktas atskleidžiantis visą šio laiko tragizmą bei pamokas.
Ne visuomet ir dominuojantis Lietuvos partizanų naratyvas sutampa su dalies lietuvių individualiąja atmintimi. Situacija darosi sudėtinga, kada susiduriame su asmenimis, kurie tarsi liko viduryje tarp partizaninio judėjimo ir aktyvaus dalyvavimo besikuriančioje sovietinėje respublikoje. Net ir dabar besiklausant žmonių, gyvenusių pokariu ar gimusių jo metu, galima išgirsti labai daug įvairių ir prieštaringų istorijų. Istoriografijos įdirbis tyrinėjant šias atmintis yra gan menkas. Todėl labai sunku pasakyti, ar jų susikurtas pokario vaizdinys buvo nulemtas sovietinio švietimo bei propagandos. Ar kai kurie vis dar prisimena partizanus ne vien teigiamai, nes asmeniškai nukentėjo nuo kai kurių pavienių partizanų išpuolių? Galbūt jie tapo sovietinių struktūrų sukurtų netikrų partizanų būrių aukomis. Dabar sunku išsiaiškinti, kodėl partizanų vaizdinys tarp senesnės kartos gyventojų yra vis dar gana prieštaringas. Tačiau aišku viena, visiškai ignoruojant ir atmetant šias atmintis, galima atstumti šiuos asmenis ir nuo naujai kuriamos lietuviškos tapatybės. Jautriau gilinantis į skirtingų individualiųjų atminčių priežastis, galbūt pavyktų sumažinti šiuo metu ir taip aukštą Lietuvos visuomenės susipriešinimą.
Šie atminčių išsiskyrimai, ko gero, neprogramuoja didelių įtampų ir konfliktų ateityje. Pasitraukus šiai kartai pranyks ir jų prisiminimai. Tačiau tai sąlygotų mūsų infantilumą bei vienpusio pasaulio vaizdo priėmimą. Pasaulio, kuriame aiškūs herojų ir niekšų vaidmenys gali greitai subliūkšti. Galbūt naujosios kartos individualios atmintys nebus pažymėtos tokių gilių sukrėtimų, valstybinių lūžių, besikeičiančių lojalumų žymių. Todėl gludindami savosios kultūrinės atminties ribas, naikindami įvairius jos paribius, tarsi atsisakome sunkios, bet nepaprastai reikšmingos pamokos, kurią išmoko ar bent turėjo išmokti XX a. vidurio žmogus.
Tekstas iš Studentų Santaros Kūrybinių dirbtuvių „Isos slėnis 2018“.
Žygimanto Menčenkovo nuotrauka.
One Comment