Press "Enter" to skip to content

Su Santara

Ketinu kalbėti asmeniškai – papasakoti apie savo Santaros patirtį, o paskui pasakyti, ką manau apie jos dabartį ir ateitį. Manau, kad ši patirtis ne tokia jau paskira, individuali ir kad ji būdinga daugeliui mano kartos žmonių.

Man Santara buvo visada. Tiksliau sakant, kai maždaug 1970-aisiais metais, studijuodamas Vilniaus Universitete, apie ją sužinojau, ji atrodė esanti jau neišmatuojamai ilgai – pastovus lietuvių kultūros istorijos reiškinys. Gerokai vėliau sužinojau, kad iš tiesų Santara buvo įsisteigusi palyginti ne taip seniai – 1953 metais (taigi šiemet galėtume minėti jos 60-metį). Santaros-Šviesos 25-mečio proga Vytautas Kavolis aprašė labai dinamišką, kone kasmet kintančią, bet ir išliekančią jos tapatybę [1].

Tiesą sakant, tada apie Santarą žinojau labai nedaug: kad tai liberalių, pasauliui ir dabarčiai atvirų žmonių sambūris, kuris rengia kasmetinius suvažiavimus, sutraukdamas iškilius Amerikos lietuvių intelektualus, rašytojus, menininkus. Tabor Farma prie šv. Juozapo upės su „daržine“, kurioje skaitomi pranešimai ir diskutuojama, „kabinomis“, kuriose tos diskusijos tęsiamos iki išnaktų mažuose būreliuose gurkšnojant stiprius gėrimus, buvo iš nuotrupų sulipdyta legendinė vieta.

Svarbiausia buvo tai, kad tas sambūris leido „Metmenų“ žurnalą, kurio vienas kitas numeris patekdavo man į rankas. Didžiausią įspūdį darė du dalykai. Pirmiausia krito į akis estetinė knygelių išvaizda: elegantiškas maketas, šiuolaikinių meno kūrinių reprodukcijos, labai storas rupokas popierius, minkštas viršelis. Nieko bent kiek panašaus Lietuvoje tada nebuvo. Estetinis, dargi taktilinis įspūdis. Na ir žurnalo turinys, tekstai, vėlgi nepalyginami su niekuo, ką čia turėjome. Pati straipsnių kalba buvo neįprasta, netarybinė, be valdiškų klišių ir to sunkiai nusakomo išankstinio pasidavimo tarybų valdžiai kvapo, kuris sklido iš kiekvieno Tarybų Lietuvoje išspausdinto teksto. Problematika, svarstymo būdas, ne tiktai retorika, bet ir pati logika reikalavo dėmesio ir pastangų, turėjai skaityti lėtai, vis sugrįždamas, narstydamas tekstą bent keliais lygmenimis. Atrodė, kad tenai toli lietuviškai rašo kažkokie ypatingi žmonės, visai kitokie negu čia, pas mus. Ir tai labai patikdavo, labai imponuodavo.

Taigi Santara buvo ir apie 20 metų išliko raštiška. Vytautas Kavolis, Rimvydas Šilbajoris, Algis Mickūnas, Violeta Kelertienė, Aleksandras Štromas, Vincas Trumpa, Julius Šmulkštys ir daug kitų (nes nuo tų laikų išliko įspūdis, kad jų yra daug, kvalifikuotai rašančių apie įvairius dalykus) buvo iš toli atkeliavusių, „Metmenyse“ išspausdintų tekstų autoriai. Nė vieno iš jų nebuvai matęs ar girdėjęs kalbant.

Visa tai ėmė labai sparčiai keistis vykstant mūsų aksominei revoliucijai. Pradėjo staiga megztis tiesioginiai ryšiai. 1990 metais, dalyvaudamas seminare Vašingtono universitete, susisiekiau su Vytautu Kavoliu. Jis pakvietė paviešėti ir kartu su Rita Kavoliene atvažiavo manęs pasiimti. Kelionė truko gal keturias valandas, kiek pasiklydome plentuose. Rita vairavo, o mes su Vytautu be perstojo kalbėjomės apie rūpimus dalykus, daugiausia, žinoma, apie kultūros istoriją ir teoriją, humanitarinius ir socialinius mokslus, karštą, magminę Lietuvos dabartį. Tas pats vyko ir jų namuose Karlailyje. Vytautas tuoj pat įtraukė mane į darbus: paprašė atsakyti į „Metmenų“ anketos klausimus, kvietė parašyti žurnalui straipsnį. O tada atvažiavo Algis Mickūnas. Susipažinome, ir jis pasiėmė mane su savim į Ohajo Atėnus. Važiuojant vėl daugelio valandų pokalbis automobilyje, aišku, apie filosofiją, man nepaprastai įdomus. Tie pokalbiai tęsėsi ištisą savaitę, iš jų išaugo knygelė Visa aprėpianti dabartis [2]. Visą dieną sėdėdamas autobuse į Čikagą, pradėjau skaityti ir čia pat versti Algio knygą Exploring Phenomenology [3]. Čikagoje mane pasitiko ir priglaudė Violeta Kelertienė, anksčiau kartą matyta Vilniuje, susipažinau su dar keliais santariečiais. Visiškai pasikeitė perspektyva, kuria žvelgiau į Santarą: gyvi ir pažįstami žmonės, nebe vien tekstų autoriai.

Dabar, kai mūsų politinį gyvenimą yra apėmęs gilus marazmas, o visuomenę – bejėgystės bet ką padaryti ar pakeisti jausmas, sunku besuvokti, koks ypatingas buvo aksominės revoliucijos laikas, kai atrodė, kad viskas atsiveria ir viskas darosi įmanoma, priklauso vien tiktai nuo tavo paties vaizduotės ir galių. Iš grupelių iniciatyvos pasirodė žurnalai – pirmiausia dar nelegalus „Sietynas“, paskui jau legalūs „Naujasis židinys“, „Proskyna“, „Baltos lankos“. Leidyklos, taip pat ir naujai įsikūrusios, pradėjo leisti tarybiniais laikais visiškai neprieinamas knygas, buvo daug svarstoma, ką svarbiausia ir kuo skubiausiai reikia išsiversti. Ėmė veikti politinių ir kultūrinių diskusijų klubai. Vašingtone susipažinau su Kaziu Almenu, kuris ramiai dėstė, kaip galėtume užmegzti internetinį ryšį tarp Lietuvos ir Amerikos (tada tai buvo tik planai) ir kad šitaip išeivijos liberalai galėtų padėti plėtotis Lietuvos Liberalų partijai. Partijų tada nebuvo, jos dar tiktai telkėsi intensyviai svarstomų ir besikristalizuojančių bendrų idėjų pagrindu. Darius Kuolys tapo kultūros ir švietimo ministru nebūdamas jokios šutvės saviškis. Tiesiog tada buvo ieškoma gabių, plataus akiračio žmonių – dabar nebeįmanomas, dargi sunkiai beįsivaizduojamas dalykas.

Netrukus į Lietuvą atvyko Kavolis. Jis visą semestrą skaitė paskaitas Vilniaus universitete, vedė seminarus, dalyvavo konferencijose. Lankėsi Liūtas Mockūnas ir kiti santariečiai. Tada ir kilo mintis rengti metines Santaros konferencijas Lietuvoje. Pradėjome įvairiose grupėse tartis, kaip tai padaryti. Prisimenu vieną posėdį leidykloje „Baltos lankos“, Kavolio „emisarą“ Raimundą Mieželį, atsinešusį butelį prašmatnaus viskio ir raginusį veikti. 1993 metais Vilniaus universiteto Teatro salėje buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje Santaros konferencija: pakili, sutraukusi daug labai įvairių žmonių ir sukėlusi daug lūkesčių.

Santaros persikėlimas į Lietuvą nebuvo tiesioginis jos veiklos tęsinys ir plėtimasis. Amerikoje Santarą spiestis bene labiausiai skatino du dalykai. Pirma: tai, kad didžiulėje šalyje pabirę kas kur jauni, pokario pabėgėlių kartos lietuviai studentai (o Santara atsirado kaip studentų organizacija) norėjo susitikinėti, palaikyti ryšius, keistis mintimis su savaisiais ir veikti kartu. Antroji paskata buvo liberali, dabartiniam pasauliui atvira galvosena. Lietuvoje pirmosios paskatos spiestis nebeliko: kai aplink tave visi lietuviai, lietuvybė negali būti motyvas bendrauti su žmonėmis. Beliko antrasis motyvas – galvosenos liberalumas kad ir labai plačia, bent kiek griežčiau neapibrėžta, bet vistiek esmiška ir atpažįstama prasme. Lietuvoje tai tapo diferencijuojančiu principu, nurodančiu, su kuo verta, o su kuo neverta mėginti kalbėtis.

Tačiau atsirado ir naujas, mano nuomone, pats svarbiausias motyvas burtis: labai konkrečios, su konkrečiais asmenimis susijusios ir daug kam patrauklios Santaros tradicija ir patirtis. Pirmosiose konferencijose būdavo nemaža pranešėjų iš Amerikos. Beveik visus mano minėtus „Metmenų“ autorius, taip pat daugelį kitų, nepaminėtų, mums teko išgirsti kalbančius Anykščiuose ir su jais diskutuoti, užduoti klausimus ir susilaukti atsakymų. Išgirdome jų kalbėjimo tempą ir tembrą, kurie būna svarbūs geriau suprasti minties eigai.

Tokie pat svarbūs buvo iš užjūrio atvykdavę santariečiai klausytojai, mėgę ir įgudę aktyviai keistis nuomonėmis. Jie kūrė ypatingą ir stiprią Santaros aurą: palankų ir pagarbų dėmesį kito nuomonei, norą svarstyti bendrai rūpimus dalykus, demokratišką ir draugišką atmosferą. O draugystė, kaip jau vakar ir šiandien iškilo mūsų svarstymuose, yra ne tiktai psichologinis, bet ir socialinis dalykas. Tai, beje, gerai parodo lietuviška bičiulystės samprata. Jau graikų politinė teorija laikė draugystę vienu iš demokratinės bendrijos, ne šeiminio ar gentinio, o laisvo ir atviro socialumo pagrindų. Zenono Rekašiaus, Liūto Mockūno, Vytauto Vepšto ir daugelio kitų pastabos buvo labai svarbios svarstant aktualius visuomenės klausimus, nes jose reiškėsi brandžios demokratijos patirtis, supratimas, kaip demokratija veikia kasdien, kaip tvarkosi laisva visuomenė. Kas mums buvo abstrakti, iš knygų išskaityta galimybė, jiems buvo kasdienybės faktūra. Ir jie dalinosi šia patirtimi, dažnai galbūt netgi nejučiomis patys sau. Svarbus buvo ir paprasčiausias jų socialumas, gebėjimas kartu pasidaryti tai, ko nori, nelaukiant ir nesitikint, kad kažkas tai padarys, juolab nebambant, kad daroma ne taip, kaip derėtų. Dabar Lietuvoje šių dalykų yra šiek tiek daugiau, bet tada, kai pradėjome, jie buvo labai reti. Pavyzdžių labai reikėjo ir tie pavyzdžiai buvo labai įtaigūs. Net ir tokia, atrodytų, smulkmena kaip kreipimasis į kits kitą vardais.

Konferencijos buvo gerokai kameriškesnės, negu dabar. Visi pranešėjai klausydavosi vieni kitų pranešimų ir diskutuodavo tarpusavyje. Taip susidarydavo nuorodų tinklas, pindavosi bendra, pasidalinta kelių dienų svarstymų prasmė. Aišku, nebūtinai ji būdavo neprieštaringa, anaiptol ne visada būdavo prieinama vieninga nuomonė, tačiau aptariami dalykai pasidarydavo nebe plokšti, o daugiamačiai. Klausytojų būdavo mažiau, negu dabar, ir jie aktyviau įsiterpdavo į diskusijas. Vakarais turiningi pokalbiai apie sesijose svarstytus dalykus tęsdavosi bare, aplink patikusius pranešėjus susiburiančiuose rateliuose. Algio Mickūno stalas paprastai būdavo pats plačiausias.

Iki šiol kalbėjau būtuoju laiku, dabar šį tą norėčiau pasakyti apie Santaros dabartį ir galbūt apie ateitį. Dabartinė Santaros dinamika, manyčiau, yra prieštaringa: judame dviem skirtingomis, išsiskiriančiomis kryptimis ir nežinia, kiek laiko tai galės tęstis, derėti tarpusavyje.

Iš vienos pusės, Santara traukia klausytojus, žmones, kuriems įdomu tai, kas čia vyksta. Tokių kasmet atvyksta vis daugiau. Ir taip yra nepaisant to, kad nusprendėme, jog nebereikia pirmosios, vitrininės dienos Vilniuje, kad apie konferenciją nustojo informuoti laikraščiai ir televizija, nes čia nebūna nieko, kas dabar domina žiniasklaidą – jokių sensacijų, skandalų, intrigų, politinių kvapelių.
Mūsų politinis gyvenimas kristalizavosi į šutvių varžytuves. Šutvė, beje, yra esminė draugystės patologija. Ne be reikalo Antanas Šileika šiandien kalbėjo apie draugystės riziką. Ši patologija iškreipia visą Lietuvos politinį ir apskritai visuomeninį gyvenimą, bendrų idėjų pagrindu susibūrę draugai pavirsta interesų saistomais draugeliais, o idėjoms tenka tiktai dekoracinis ir pragmatinis vaidmuo. Nenuostabu, kad Santaroje nustojo lankytis net ir liberalieji politikai – jie suprato, kad tai nėra joks politinės galios centras ar reikšminga arena. Juk rimti žmonės neužsiima tokiais niekais kaip idėjų ir principų svarstymas. Vadinamasis politiko instinktas pasako, kad čia nieko nepeši.

Man regis, tai labai gerai, nes Santaros patrauklumas dėl to pasidarė grynas, skaidrus: atvažiuoja tie, kam ji patinka, kas nori pasiklausyti ir padiskutuoti apie visuomenę, istoriją, menus, mokslus, literatūrą. Be to, nemaža dalis klausytojų čia pasirodo nebe pirmą kartą; vis sutinki pažįstamų, ankstesniais metais matytų veidų. Būna tokių, su kuriais nesusitinki niekur kitur, pamatai juos kartą per metus tiktai čia. Vadinasi, Santara tokia, kokia ji dabar yra, pajėgia ne tiktai patraukti, bet ir išlaikyti dėmesį. O tai reiškia svarbiausią dalyką – kad ji reikalinga ir turi ar bent jau, atsargiau kalbant, gali turėti ateitį.

Vis dėlto būtų sunkoka apibūdinti, kas gi Santara dabar yra. Galima pasakyti tautologiškai – Santara yra Santara. Žinoma, teoriškai tai nekoks apibūdinimas, Aristotelis tokio nepagirtų. Tačiau jis anaiptol nėra tuščias, nes apeliuoja į konkrečią patirtį. Tie, kas metų metais čia sugrįžta, puikiai žino, kas yra Santara, net jeigu ir nemokėtų šito suformuluoti.
Tačiau kita vertus, Santara netelkia, neaugina savo branduolio. Nuo šios scenos mėgstama sakyti „santarietis“ ir „santarietiškas“, tačiau ką tie žodžiai įvardija ir ką reiškia, kokia yra santariečio tapatybė, lieka visiškai neaišku. Ar santarietis yra tas, kuris tris dienas per metus praleidžia Alantos konferencijoje? Tas, kuris padaro tai vieną kartą, o gal du, tris ar penkis? O gal tas, kuris kartą kitą ar reguliariai perskaito joje pranešimą, moderuoja diskusiją? Arba tas, kuris kasmet penkis šešis kartus paposėdžiauja konferencijos programos komitete ir dar pasidalina su „komitetininkais“ nuomonėmis paštu, ją projektuojant, suorganizuoja vieną kitą sesiją, susitaria su pranešėjais? Savanoris, registruojantis dalyvius, pasirūpinantis sale, nakvyne, autobusu, programėle ir kitais praktiniais reikalais?

Labai nedaug žmonių jaučiasi priklausą Santarai ir už ją atsakingi. Žmonės, kartą pakviesti skaityti pranešimo ar eilėraščių, patys paprastai nebeatvažiuoja pasiklausyti kitų. Juos vėl čia pamatome tik tada, jeigu jie pakviečiami dar kartą. Iniciatyvus branduolys, kuris rengia Santaros konferencijas, yra labai mažas, tikrąja šių žodžių prasme suskaičiuojamas rankų pirštais. Jį daugiausia sudaro tie patys žmonės, kurie pradėjo Santarą Lietuvoje. Dabar jie dvidešimčia metų vyresni. Jų niekas nepakeičia, į konferencijų planavimą ir organizavimą aktyviai įsijungia vos vienas kitas naujas.
Gausėjantys klausytojai darosi pasyvesni, kai kurie ima jaustis klientais ir reikalauti kokybiško aptarnavimo – nežinia iš ko, iš tuštumos. Savanorės, kurios registruoja dalyvius ir viskuo rūpinasi, kartais susilaukia irzlių pastabų dėl buitinių nepatogumų, tartum jos būtų apmokamos darbuotojos. Apmokamos kažkokios turtingos anoniminės organizacijos, galbūt kokio fondo. Tačiau tokios organizacijos ir tokio fondo tiesiog nėra.

Man rodos, šis dviejų dinamikų išsiskyrimas yra negeras ir netgi pavojingas dalykas. Mėgstame kartoti, kad Santara yra „organizacija be organizacijos“. Tačiau įsiklausykime į šį posakį. Nežinau, kokia čia retorinė figūra – gal filologai man padėtų? Tačiau tam, kad organizacija be organizacijos veiktų, kad ji gyvuotų, reikia labai daug saviorganizacijos. Dabartinis mūsų neorganizaciškumas, mano supratimu, yra pasiekęs kritinę ribą. Konferencijai baigiantis, takūs jos klausytojai išrenka programos komitetą kitai konferencijai rengti. Paprastai išrenkami vis tie patys, pridėjus vieną kitą konferencijos metu aktyviau pasireiškusį dalyvį. Jau ne pirmi ir ne antri metai į konferencijos rengimą siūloma įtraukti daugiau jaunimo. Tačiau nors ir kviečiami, naujieji programos komiteto nariai dažniausiai taip ir nepasirodo posėdžiuose. Taigi viską tenka spręsti ir vykdyti vis tam pačiam senajam, bent kiek apirusiam branduoliui.

Jeigu dėl kokių nesklandumų ar atsitiktinumų programos komitetas, kuris net neturi formalaus pirmininko, nesusirinktų ar neatliktų savo darbo, kita konferencija tiesiog neįvyktų, o gal jų grandinė ir visai nutrūktų. Mes neturime mechanizmo šitokiai galimai krizei įveikti. Kaip ta organizacija be organizacijos tada susiorganizuotų, kas nuspręstų, kad reikia kažką daryti, antraip viskas tiesiog subyrės, ir griebtųsi veikti? Puikiai įsivaizduoju, kaip žmonės klausinėtų kits kito, kodėl viešumoje vis nepasirodo skelbimas ir programa, o paskui pamažu susivoktų – viskas, Santaros šiemet nebus. Galbūt apskritai nebebus. Ir susitaikytų su tuo. Štai suvažiavimai Amerikoje jau antri metai kaip nebevyksta, nors apie pabaigą nebuvo paskelbta viešai.

Pagaliau negerai, kad Santaros veikla iš esmės apsiriboja metinėmis konferencijomis. Konferencija yra konferencija, net jeigu ji ir papildoma poezijos vakaru, diskoteka, filmų peržiūra. Natūralu, kad čia yra tiktai kalbėtojai, kalbos ir klausytojai. Kartą per metus susirenkame pakalbėti ir pasiklausyti kalbų – iš esmės tokia šiandien yra mūsų Santara. Amerikoje Santara veikė daug įvairiau: vykdavo regioniniai sąskrydžiai, žiemos stovyklos, studijų savaitgaliai, dailės parodos, paskaitos, koncertai, poezijos vakarai, buvo įteikiamos peticijos JAV valdžiai ir JT. Savarankiškai veikė Santaros skyriai. Buvo leidžiamas mėnraštis „Akiračiai“, kurį laiką Santara turėjo autonomiškas skiltis laikraščiuose „Dirva“ ir „Naujienos“. Bene įspūdingiausia, kad ji įkūrė ir dešimtmečius išlaikė Algimanto Mackaus knygų fondą, kuris padarė tai, ko niekaip nesugebame padaryti Lietuvoje – suinteresuotų žmonių sudėtomis lėšomis išleido daug vertingų, lietuvių kultūros istorijai reikšmingų knygų.

Nesiūlau kopijuoti šių veiklos formų. Visiškai aišku, kad tai, kas aktualu išeivijos sąlygomis, nebūtinai tinka gyvenant savoje valstybėje. Galbūt mums reikia pradėti nuo ko kito – sutelkti dėmesį ir pastangas ties Santaros tinklalapiu ir veidaknyge, kitaip sakant – nuo Santaros tinklo, kuris atvertų didžiules galimybes bendrauti ir įsitraukti. Aktualus dalykas yra virtualioji Santara, kur visi norintys galėtų ne tiktai svarstyti, kas darytina, bet ir organizuotis nudirbti šiuos darbus.

Kai vakar Valdas Adamkus kalbėjo apie tai, ką Santara turėtų veikti visuomeninėje plotmėje, man pasidarė kiek nejauku pagalvojus: ar mes apskritai pajėgiame šitaip mąstyti, ar toks akiratis mums ne per platus? Susirinkę svarstome tai, ką mums įdomu ir smagu svarstyti, užsiimame savivoka ir linksminamės. Tačiau ar suvokiame uždavinius, ateinančius iš išorės, iš visuomenės, kuriuos turėtume prisiimti ir vykdyti? Juk iššūkių daug. Niekad nesame to nagrinėję, bet Lietuvoje aiškiai stiprėja ksenofobija, homofobija, eurofobija (nes tai nėra joks euroskepticizmas), neofašizmas, fundamentalizmas. Tai anaiptol nėra tiktai intelektualų ir tiesiog padorių žmonių dėmesio nevertos banalybės ar vulgarybės, marginaliniai dalykai, o kuo tikriausi iššūkiai laisvei ir laisvai visuomenei. Jie tiesiogiai ir pastebimai veikia politiką ir viešąją sritį, visuomenės sąmonę.

Reaguoti į tuos iššūkius galbūt reikėtų savaip, nebūtinai tiesioginėmis pilietinėmis akcijomis (nors neatmetu ir šios galimybės). Tačiau kokių nors veikimo būdų vienaip ar kitaip turėtume ieškoti. Beje, tai leistų kristalizuotis ir stiprėti santarietiškai tapatybei ir, nebijau šito pasakyti, suteiktų mūsų Santarai gilesnę prasmę ir daugiau substancijos. Jai reikia rimtesnio tapatybės pagrindo, negu tiktai proginis mėgavimasis kalbomis, šokiais ir žaidimais. Jei norime tokios Santaros, turime ją kurti.

Alanta, 2013.06.22

__________

1. Vytautas Kavolis, Sistemų griuvėsiai, gyvenimo impresijos, in: Valdas Adamkus, red., Santara-Šviesa, 2 laida, Vilnius: Versus aureus, 2009.

2. Visa aprėpianti dabartis. Algį Mickūną kalbina Arūnas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, 2004.

3. Algis Mickūnas, David Stewart, Fenomenologinė filosofija, Vilnius: Baltos lankos, 1994.

 

@ Evgenios Levin nuotrauka

2 Comments

  1. Platumos Platumos gegužės 9, 2018

    Nieko sau! Labai idomu, aciu uz informacija!

  2. Kjosas Kjosas birželio 28, 2018

    Labai idomu buvo skaityti!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *