Poetas Czeslawas Miloszas kalbėdamas apie savuosius protėvius yra pastebėjęs, jog savųjų šaknų pažinimas reikalauja sąmoningų pastangų. Pastangų, kurių taip ypatingai reikia, įveikti iš baimės kylančias vidines kliūtis. Baimė neapleidžia ir manęs. Tik sunku man atsekti savosios baimės šaknis. Galbūt protėvių pažinimas reiškia ne tik susidūrimą su jais pačiais, bet ir su jų baimėmis. Bijoti akistatoje susidurti su savųjų protėvių gyvenimais ir ne pačiais geriausiais jų sprendimais. Tiesa, susidoroti su baime padeda to pačio poeto pavyzdinis dėmesys savo protėvių istorijai. Tik jam protėviai yra jėga, o man būdas suprasti ir pažinti save. Tiksliau, atsakyti į klausimą – kodėl aš esu toks, koks esu? Taip, privalau padėkoti poetui už suteiktą ryžtą įveikti kliūtis kuriančią baimę ir bandyti atsakyti į nelengvą klausimą. Būtinybė atsakyti į visumą klausimų. Paaiškinti savo nusistatymų ir vertybių kilmę, to, kas man ypatingai svarbu. Kodėl negaliu būti ramus neteisybės akivaizdoje? Kodėl jautriai reaguoju, kai niekinamas žmogiškumas? Kodėl man nėra svetimas kitų skausmas? Kodėl galiu suprasti kitokius ir juos paremti kovoje? Iš kur kyla maištas kovoti su neteisingumu, žmogiškumo niekinimu ir tuo, kas sukelia kitiems skausmą? Ir galiausiai. Kodėl man yra svarbus Kitas? Kodėl Kitas yra mano būties centre? Į visus klausimus, kurie reikalauja pastangų atsakyti ir pastangų suprasti save, numanau galintis atsakyti protėvių pagalba. Tad atsakymų bandau ieškoti savo tapatybės šaknyse. Ten, iš kur atėjau. Iš protėvių.
Atsakymų paieškas pradėjau pasirinkęs vieną savo tapatybės dalį iš mano tėvelio pusės. Tai yra dieduko, vardu Vasilijus, liniją. Vasilijus buvo sentikių religijos ir kultūros atstovas. Tiesa, niekada jo nepastebėjau aktyviai praktikuojant sentikių tikėjimą, (o gal nepastebėjau nieko neįprasto) artimiau su dieduko tikėjimu susidūriau tik jau jam išėjus iš gyvenimo, tik tada, pavėluotai, įsidrąsinau domėtis neįprasta tikėjimą, nors didžioji dalis giminės yra katalikai arba stačiatikiai. Paskutiniais Vasilijaus gyvenimo metais pastebėjau stiprėjantį pamaldumą, tikėjimo praktikavimą, augino barzdą (nors visada buvo švariai nusiskutęs ir naudodavo skaniai kvepiantį odekoloną). Diedukas mano atmintyje labiausiai išlikęs kaip žmogus, galėjęs pavaišinti obuoliais Kitą ar iš medžio sukurti, padirbinti daiktą. Pastarasis dieduko gebėjimas kažką sutaisyti arba padaryti (o tam turėjo visą garažą įvairiausių įrankių, skirtingoms funkcijoms atlikti) buvo stebinantis. Iškilus problemai, dažniausiai kreipdavaus su prašymu padėti atlikti darbus, susijusius su medžiu. Ruošdamasis rašyti tekstą, tiesą sakant, nedaug sužinojau apie dieduko liniją: nei apie sentikių šaką, nei apie jo tėvus ar senelius (surasti siūlo galą turbūt dar reikia laiko ir pastangų). Žinau tik tiek, jog dieduko senelis taip pat buvo sentikis, tikėtina, XIX amžiuje paliko žmoną su vaikais ir išvyko į Ameriką, o po to į Braziliją ieškoti laimės. Nepaisant to, verta paminėti tai, ką žinau, kad tekstas įgautų autentiškumo ir pilnumo pojūtį, net jeigu žinios pasirodys kaip suregistruoti nereikšmingi faktai.
Diedukas Vasilijus gimė tarpukario Lietuvoje 1938 metais Jonavos rajone (viena iš sentikių telkimosi vietų), Būdos kaime, netoli Paskutiškių. Paskutiškiuose diedukas buvo pakrikštytas sentikių Paskutiškių Viešpaties Apsireiškimo cerkvėje (sudegė 1970 metais). Tarnavo kariuomenėje ir vėliau susipažino su būsima žmona Mutichoje, Krasnovišersko rajone, Permės sritis, už Uralo kalnų. Kurį laiką apsistojo ir gyveno kaime, diedukas dirbo traktorininku, o žmona buhaltere. Tuo metu gimė mano tėvelis. Vasilijus paragintas giminaičių iš Užusalių (taip pat netoli jau minėtų kaimų ir vietovių Jonavos rajone) grįžo į Lietuvą, apsigyveno ir didžiąją savo laiko pradirbo Achemos įmonėje. Vasilijaus mama buvo sentikių tikėjimo, tėvas nežinomas. Diedukas Vasilijus išleistas į kitą pasaulį kaip sentikis, palydėtas maldų, žegnojantis dviems pirštais, ir savotišku apeiginiu giedojimu. Diedukui išėjus, žinojau apie jo tikėjimą ir tai žinodamas, nujaučiau, jog tai kažkas daugiau nei tik religija. Kažkas kitoniško, neįprasto ir išsiskiriančio iš bendro kasdienybės fono. Visa tai, dėl ko aš pasirinkau tyrinėti sentikių tikėjimą kaip mistišką, savo tapatybės supratimo, atsakymų ieškojimų lauką. Tai, kas galbūt atėjo pas mane paslapčiomis, nepastebėta. Atverti sentikių religinę, kultūrinę ir politinę maišto istoriją.
Vasilijus Kelsievas ir Kolokol grupė
Įnirtingai skaičiau, siekiau pažinti ir ieškoti. Tarp visų tekstų apie sentikių religiją ir istoriją, ieškojau kažko, kas būtų viso ieškojimo ašimi. Pagrindas, kuris kaip siūlas suvertų visus stiklo karoliukus. Tad į rankas pateko istoriko Paul Call knyga apie mano dieduko bendravardžio Ivano Kelsievo gyvenimą ir rusų revoliucionierių susidūrimus su sentikiais. Nujaučiau, laikydamas rankoje knygą, būsiant tuo siūlu, kuris suvers praeities karoliukus. Vasilijus Kelsievas gimė ir gyveno XIX amžiuje, Rusijoje, ieškodamas būdų save atiduoti, paaukoti kilnesniems ir didesniems už save tikslams. Žavėjosi istorijomis, kuriose kovojama su blogiu, pavyzdžiui, įsivaizduodamas save riteriu, kovojančiu su piktavališka nenugalima jėga. Savo atsiminimuose užrašė jam palikusį ispūdį pasakojimą iš rusų folkloro apie riterį, kuris kovojo su keliais kariais, kuriuos riteriui perrėžus jie išliko gyvi, o jų skaičius magiškai padvigubėjo. Vietoj dviejų buvo jau keturi kariai. Po kiekvieno sėkmingo kirčio, karių skaičius padvigubėdavo, ir beviltiška kova neturėjo galo. Kovodamas su menamu blogiu, Kelsievas siekė būti radikaliuoju inteligentu ir modernizuoti valstybę, tai yra transformuoti politinę sąrangą į demokratiją ir atverti kelią laisvei. Net jeigu tai pareikalaus artimiausių žmonių gyvybių. Vasilijus kaip ir to meto radikalieji intelektualai neigė dabartį, liudijo aktyvųjį neigimą. Neigė realybę, kuri neatitiko įsivaizduojamos ateities, propogavo ne tolstojišką nesmurtinį kelią, bet veikimą su kirviu, pašalinant ir sunaikinant realybę, apribojusią laisvę. Inteligentai veikė pirmoje centralizuotoje rusų revoliucionierių organizacijoje, kuri vadinosi „Žemė ir laisvė“ (ru. Земля и воля). Su šia organizacija palaikė ryšius grupė inteligentų, gyvenusių Anglijoje ir leidusių laikraštį „Varpas“ (en. The Bell; ru. Колокол), jie vadinosi Kolokol grupe. Grupė egzistavimo metu palaikė lenkų nepriklausomybės siekius bei sukilimą. Vasilijus, ieškodamas būdų prisidėti, emigravo su šeima į Angliją, svajodamas, pasikeitus politinei sąrangai, grįžti į Rusiją. Tenai susipažino su Aleksandru Herzenu, kuris priėmė į grupę. Kolokol grupę sudarė be Ivano kiti nariai: Aleksandras Herzenas, Nikolajus Ogarevas, Michailas Bakuninas. Aleksandras ir kiti grupės nariai domėjosi sentikių religinio judėjimo istorija, taip pat pasiūlė tą patį padaryti Vasilijui, kuris skaitydamas vyriausybės ataskaitas apie sentikius, susitapatino ir rado įkvėpimą bei tikslą veikti. Grupė taip pat pasižymėjo anticariniu nusistatymu, dabartinės situacijos neigimu bei siekiu nuversti carą, o Rusijos imperiją paversti federaline demokratine valstybe, kurioje vyrautų laisvė ir lygybė. Tam tikslui buvo nuspręsta pasitelkti sentikius, nes sentikių judėjimo istorija buvo maišto potencialo įrodymas ir pavyzdys. Kelsievas būdamas grupės nariu aktyviu, praktiniu veikimu bandė suvienyti anticarines revoliucines jėgas bendradarbiaujant su sentikiais. Viena iš grupės idėjų buvo atkurti „Žemės susirinkimą“ (ru. земский собор), kuris pirmą kartą buvo sušauktas caro Ivano Rūsčiojo iniciatyva, vėliau insitucijos reikšmė sumenko, o paskui institucija buvo panaikinta. Radikalūs grupės inteligentai planavo atkurti kiek kitokią instituciją, Žemės susirinkimą. Modernią, demokratišką jos versiją, į kurią būtų įtraukti valstiečiai, neturtingieji ir mažumų grupės (taip pat ir sentikiai) užtikrinant pilietinę lygybę. Modernioji institucijos versija turėjo spręsti valstybinius ir visuomeninius klausimus. Sušaukti žemės susirinkimą pagal grupės sumanymą turėjo sentikiai, kurie buvo labiausiai tinkami atlikti lyderio, pakeičiant visiškai politinę valstybės sąrangą, vaidmenį. Net jeigu tam atlikti prireiktų kirvio. Kolokol grupės veikimą inspiravo sentikių maištingo judėjimo istorija, nors inteligentams, o iš jų Vasilijui Kelsievui, ne visai pasisekė įgyvendinti planus. Rusijos istorija parodė, jog lyderystę keisti politinę santvarką perėmė bolševikai. Kolokol grupės veikimo pavyzdys tik patvirtina esant maištingai sentikių istorijai, kuri įkvėpė grupės narius remtis sentikiais organizuojant visaapimančią revoliuciją Rusijos imperijoje.
Stačiatikių bažnyčios skilimas
XVII amžius buvo laikas, kai atėjo pasaulio pabaiga. Įžengė Antikristas viešpatauti ir valdyti, o senasis pasaulis išnyko. Patriarchas Nikonas norėjo pažymėti savo atėjimą ir sustiprinti savo valdžią bei įtaką. Remiamas caro Aleksejaus Michailovičiaus jis paskelbė reformą. Reforma drastiškai pakeitė žegnojimąsi dviem pirštais trimis pirštais (šventoji trejybė), buvo perrašomos liturginės knygos ir keičiamos kitos religinės praktikos. Nikono reforma prasidėjo 1653 metais, išsiuntinėjęs dvasininkams tekstą apie pokyčius pavadinimu „Priminimas apie nusilenkimus ir žegnojimąsi trimis pirštais“. Pokyčiai buvo greiti ir drastiški, o pati reforma buvo siejama su siekiu pasivyti vakarus ir noru reformuotis, atitikti lygį. Nikono reformai „vakarietišku“ šaltiniu tapo graikiškoji Bizantijos tradicija. Reformos metu prasidėjo kova, dvasininkai ir tikėjimo išpažinėjai pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni buvo iki Nikono reformos tikėjimo rėmėjai, o kiti rėmė Nikono reformą ir buvo naujojo pasaulio pasekėjais. Pastarieji, remiami valstybės ir biurokratinio aparato, laimėjo kovą, bet tai neapsėjo be ginkluotų susidūrimų ir kraujo praliejimo. Senojo tikėjimo lyderiu tapo Avakumas, buvęs Nikono draugas. Abudu buvo savamoksliai fanatikai. Išlikusios istorijos pasakoja apie jų fanatiškumą, pavyzdžiui, Nikonas miegodavo po varpu ant gegnės idant nepraleistų pasiruošimo rytinėms pamaldoms, o Avakumas degindavo savo pirštus virš žvakių baudžiant save dėl nuodėmingų polinkių. Po nesėkmingos kovos, Avakumas buvo ištremtas į Sibirą. Kalinamas iškastoje ir uždarytoje duobėje, iš kurios siusdavo raginimus grįžti prie tikrojo tikėjimo, niekino carą. Galiausiai, Avakumas buvo viešai sudegintas. Tremtis ir kankinimai nepalaužė Avakumo, neprivertė išsižadėti savo tikėjimo, tad galiausiai, Avakumas tapo sentikių judėjimo simboliu ir pavyzdžiu.
Avakumo sudeginimas, Pyotr Myasoyedov, 1897
Priespaudos ir kankinimų neišvengė Avakumo šalininkai ir senojo tikėjimo saugotojai. Istorikas Jevgenijus Anisimovas rašo: „Nikono bažnyčia užgriuvo senojo tikėjimo šalininkus visa tuometinės valstybės galia. Sentikius, kurie didžiavosi ištikimybe tėvų ir senelių tikėjimui, valdžia vadino „atskalūnais“, persekiojo, žemino, žudė. Jie bėgo į miškus, kūrė ten savo gyvenvietes (skitus), kuriose, gresiant areštui, susidegindavo kartu su šeimomis. Bet koks priešinimasis oficialiajai Bažnyčiai buvo laikomas nusikaltimu valstybei ir žiauriai baudžiamas. Nesuskaičiuojami pasiaukojimo, ištikimybės, nuolankumo atvejai, kuriuos tais baisiais metais išgyveno sentikiai [1].“ Sentikių pasipriešinimas ir nesutikimas su Nikono reforma nebuvo vienintelis to laikotarpio bruzdesys. Sukilimai ir pasipriešinimai, kuriuos žiauriai užgniauždavo caras, kilo visoje Rusijoje. Laikmetis pasižymėjo stiprėjančia caro valdžia, didėjančiu centralizmu, visiškos baudžiavos įtvirtinimu. Tarp maištų, kartu su besiformuojančių sentikių pasipriešinimu, užsidegė garsusis Dono kazoko Stepano Razino sukilimas, bandęs apginti mužikus ir atnešti laisve caro užguitiesiems. Istoriniame Vasilijaus Šukšino romane aprašomas kazoko Razino pokalbis su naujuoju, fikciniu, judėjimo lyderio pastatytu patriarchu. Netikras patriarchas kalba apie pirties naudą:
– Štai, tetuši atamanai, taip ir išvaroma piktoji dvasia. Šitaip mane išmokė dvipirščiai sentikiai. Buvau pas juos Kerženece… Patinka man jie, tik kad negeria.
– Pats prie kokios bažnyčios labiau linksti – senosios ar naujosios – paklausė Stepanas. – Ką gi sentikiai šneka? Ar labai keikia Nikoną?
– Keikia… – kažkaip neaiškiai pratarė senis. – Daug jie apie tai nekalba. O patys labai prisilaiko. Oho, čia jie tai… [2]
Mažytė istorijos pertrauka. Man šis fragmentas galbūt paaiškina, kodėl mano diedukui taip buvo svarbu pasistatyti pirtį. Gal išvaikyti piktasias dvasias, kurios po Nikono reformos veržiasi užkariauti ir pasiglemžti kiekvieną sentikį? Kazokas, atamanas, sukilėlių lyderis, karštligiškai svajojantis apie visų nepriklausomą ir laisvą gyvenimą, ragina pakilti visus prispaustuosius pasipriešinti stiprėjančiai caro ir bojarinų priespaudai. Plaukdamas Dono ir Volgos upėmis užimdavo tvirtoves, kurių garnizonai, apkerėti kazoko šlovės ir tikslų, atverdavo vartus. Tai tęsėsi iki tos akimirkos, kai susidūrė su caro kariuomene, po kurios buvo priverstas bėgti. Galiausiai, išduotas savųjų, buvo išvežtas į Maskvą galutiniam caro nuosprendžiui įvykdyti. Didingo sukilėlių vado įvežimą ir tragišką Razino baigtį, viešai ketvirčiuojant, su emociniu užtaisu atskleidžia kompozitoriaus Dmitrijaus Šostakovičiaus vokalinė simfoninė poema „Stepano Razino egzekucija“. Stepano Razino šalininkai taip pat prisidėjo prie įsiplieskusio sentikių maišto Solovkų vienuolyne, esančio Baltosios jūros saloje.
Sentikių judėjimo susiformavimas
Po 1666-1667 metų, kai senojo tikėjimo praktikuotojai galutinai atskiriami nuo bažnyčios, besiformuojančių sentikių protestų ir pasipriešinimų šaltiniu tapo Solovkų vienuolynas, įtvirtintas bokštais ir sienomis. Pasipriešinimo metu vienuoliai paskelbė Nikono reformą erezijomis ir nutarė jos nepripažinti.
Solovkų vienuolyno maištas, Sergey Miloradovich, 1666
Vienuolynas, remiamas vietinių, atsilaikė šešerius metus prieš caro kariuomenę, kol vienas vienuolis neparodė caro šauliams neapsaugoto lango, pro kurį įsiveržusi kariuomenė žiauriai susidorojo su sukilėliais, o likusią negausią grupę ištrėmė. Solovkų vienuolynas, kuriame vyko sentikių sukilimas, tapęs pasipriešinimu carui simboliu, ilgainiui tapo Gulago sistemos, kuriame vyko vaizduotei nepavaldus žmogiškumo ir žmogaus naikinimas, aprašytas Aleksandro Solženicyno, pradžia ir pasididžiavimu. Susidorojimai sentikių atžvilgiu su atokvėpio pertraukomis tendencingai stiprėdavo. Sentikiai dar kurį laiką bandė atgauti autoritetą ir sustabdyti represijas bandydami įtvirtinti sau palankų carą. Galiausiai, žlugus viltims pakeisti padėtį, susiformavo sentikių judėjimas. Nors sentikių kovų prieš oficialią stačiatikių bažnyčią ir carą ištakos ateina iš religinio nepritarimo Nikono reformai, vis dėlto sentikių judėjimas taip pat įgavo kultūrinio, socialinio ir politinio veikimo atspalvių. Caro administracija sentikius laikė pavojinga, politinį užtaisą turinčia, visuomenės dalimi, kuriai reikia taikyti represijas. Vienu iš tokių represijų sustiprėjimo pavyzdžių gali būti Petro I-ojo patvirtinti reikalavimai, įtvirtinantys diskriminaciją ar savotišką rasizmą. Sentikiai buvo apdėti mokesčiais, apribota jų judėjimo laisvė, taip pat privalėjo nešioti medžiaginį geltoną ženklą ant viršutinių rūbų. Minėtas istorikas Paul Call pastebėjo koreliaciją tarp daugėjančių, stiprėjančių represijų prieš sentikius ir išleidžiamų valdovo dekretų skaičiaus. Jeigu Jakaterinos valdymo metais prieš sentikius buvo nukreipti 8 dekretai, tai jau Nikolajaus I-ojo valdymo metais tokių dekretų buvo 495. Pavyzdžiui, Aleksandro I-ojo valdymo laikais buvo uždrausta restauruoti cerkves, o statyti naujoms cerkvėms reikėjo leidimo. Net jeigu leidimą gaudavo, pastatas privalėjo neturėti cerkvei būdingų ženklų. Galiausiai sentikiai turėjo bėgti. Viena ši emigracijos krypčių buvo Abiejų Tautų Respublika. Emigracija nebuvo vienintelis pasirinkimas. Represijų akivaizdoje yra užfiksuoti sentikių pasiaukojimo pavyzdžiai ginant senąjį tikėjimą ir kovojant prieš Antikristo atėjimą į pasaulį. Prievarta buvo reikalauja atsiversti į naująją Nikono, oficialią stačiatikių bažnyčios tikėjimą. Atsisakiusiuosius degindavo ant laužo. Sentikiai pasižymėjo radikaliu pasiaukojimu: užsidarydavo oloje ar grandinėmis prisirakindavo prie medžio, kol galiausiai mirdavo iš bado. Sąvanoriška susinaikinimo akcija. Tai buvo valingo pasipriešinimo Antikristui pavyzdžiai.
Antikristo atėjimas ir senasis pasaulis
Czeslawas Miloszas knygoje „Ulro žemė“, dalindamasis Swedenborgo žiniomis, rašo, jog pasaulio pabaiga atėjo ir paskutinis teismas įvyko 1757 metais. Tais metais šėtonu laikomas dievas Urizenas nuvertė likusius tris dievus (Tharmą, Urthomą ir Luvah), taip įsiviešpatavo racionalumo tironija įkūnyta ketvirtojo dievo pavidalu. Sentikiams pasaulio pabaiga atėjo daug anksčiau. Tai įvyko po patriarcho Nikono reformos 1666 metais, kuomet įsitvirtinus Antikristui (fiziniu pavidalu buvo laikomas caras arba patriarchas, instituciniu pavidalu valstybė) žlugo senasis pasaulis. Vienos iš sentikių grupės lyderis Eufemijus skaičių kombinaciją 666 laikė apokalipsės simboliu, o kai vėlesni valdovai buvo ne tik carais, bet ir imperatoriais, tai šie du titulai simbolizavo du atskirus ragus, kuriuos turėjo tik demonas ar Antikristas. Žlugus senajam pasauliui, kilo diskusija ar sentikiai gali turėti šventikų hierarchiją, mirus vieninteliam atsivertusiam į senąjį tikėjimą šventikui. Diskusijos išdava tapo sentikių pasidalijimas į dvi grupes (taip pat prisidėjo trečioji grupė): popius, bepopius ir sektas. Pastaroji sentikių grupė buvo labiausiai maištinga, o caro valdininkai, rinkdami informaciją ir sekdami sentikių judėjimą, laikė juos pavojingiausiu valstybei elementu. Sentikiai ir jų pasidalijimai pasižymėdavo įvairaus lygio pasipriešinimu, centrinės valdžios nepripažinimu. Pavyzdžiui, bepopių grupės Fedosejininkų atšakos sentikiai atsisakė bažnytinės santuokos, nepripažino dvasininkų luomo ir maldų už carą. Sentikiai taip pat rūpinosi socialiniais klausimais, pavyzdžiui, maro metu įsteigtos ligoninės ir labdaros namai populiarino sentikių judėjimą, daugėjo atsivertusių į senąjį tikėjimą žmonių. Istorikas Grigorijus Potašenko judėjimą vadina „socialiniu sąjūdžiu, įgaunančiu „valstietiškos eschatologinės reformacijos“ pobūdį. XVIII a. pirmoje pusėje sentikių judėjimas apėmė šimtus tūkstančių ir net milijonus Rusijos valstiečių ir miestelėnų [3].“ Sentikių judėjimas senąjį pasaulį laiko Kitežo miestą, kuris anot legendos glūdi Svetlojaro ežero dugne. Sunkiai pasiekiamas ir ne kiekvienam prieinamas. „Kitežgrado“ pavadinimu buvo leidžiamas laikraštis tarpukariu, Kaune, atgaivinęs Kitežo miesto legendą. Istorikas Potašenko rašo: „Daugeliu požiūrių legendinis Kitežgradas yra sentikių kultūros simbolis. Uolių senųjų tradicijų sergėtojų budriai saugoma nuo svetimos įtakos, laisva nuo didvalstybinių oficialiosios rusų stačiatikybės idėjų šį kultūra kelis šimtmečius buvo, galima sakyti, paslėpta nuo pašaliečių akių [4].“ Paslėptą nuo Antikristo ir kitų akių, miestą apdainavo kompozitorius Nikolajus Rimskis-Korsakovas paslaptimi ir magiška nuotaika dvelkiančioje operoje „Legenda apie nematomą Kitežo miestą“. Kitežo miestas gali būti laikomas savotiškais graikų demokratijos Atėnais, kurioje puoselėjamos tokios vertybės kaip autonomija, pasiaukojimas ir laisvė. Sentikių tikėjimas ir judėjimas gali būti laikoma kaip reakcionieriška ortodoksija, bet iš tiesų tai buvo modernus, laisvę vertinantis ir jo siekiantis judėjimas, savyje talpinantis maištingą teisingumo siekį. Nežinau, ar kažkada mano diedukas Vasilijus yra apie tai galvojęs ar mirties akivaizdoje mintimis nukeliavęs į paslėptą Kitežo miestą. Galiu tik spėlioti, o laikas jau praėjo, kai galėjau to paklausti. Dabar galiu tik pažinti tai, kuo Vasilijus tikėjo, ir paskirti šį tekstą diedukui, kuris mano atmintyje išliko kaip medžio Hefaistas, aprasojusiais, pjuvenomis padengtais akiniais, zvimbiančio pjūklo aplinkoje, diedukas ir sentikis Vasilijus.
Diedukas Vasilijus ir aš, asmeninis archyvas, 1999
______
[1] J. Anisimov, Rusijos istorija: nuo Riuriko iki Putino, Žmonės. Įvykiai. Datos, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2014, p. 192.
[2] V. Šukšinas, Atėjau jums duoti laisvę, Mintis, Vilnius, 1985, p. 310.
[3] G. Potašenko, „Sentikystė ir sentikiai Lietuvoje“, Naujasis židinys, 1995, nr. 7-8, p. 587.
[4] G. Potašenko, „Nepažįstamas rusiškas Vilnius: sentikių tradicija“, Naujasis Vilniaus perskaitymas: didieji Lietuvos istoriniai pasakojimai ir daugiakultūris miesto paveldas, Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius, 2009, p. 283.
Literatūra:
- G. Potašenko, „Sentikystė ir sentikiai Lietuvoje“, Naujasis židinys, 1995, nr. 7-8.
- V. Šukšinas, Atėjau jums duoti laisvę, Mintis, Vilnius, 1985.
- Lietuvos sentikiai, sud. G. Potašenko ir N. Morozova, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2011.
- A. Solženicynas, Gulago archipelagas, II t., Žara, Vilnius, 2009.
- P. Call, Vasily L. Kelsiev. An Encounter Between the Russian Revolutionaries and the Old Believers, Nordland publishing company, Belmont, 1979.
- G. Potašenko, „Nepažįstamas rusiškas Vilnius: sentikių tradicija“, Naujasis Vilniaus perskaitymas: didieji Lietuvos istoriniai pasakojimai ir daugiakultūris miesto paveldas. Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius, 2009.
- Cz. Miłosz, Ulro žemė, Baltos lankos, Vilnius, 1996.
- Cz. Miłosz, Gimtoji Europa, Apostrofa, Vilnius, 2011.
- J. Anisimov, Rusijos istorija: nuo Riuriko iki Putino, Žmonės. Įvykiai. Datos, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2014.
- Russian Monasteries. History and Culture, Iskusstvo-XXI Vek, 2011.
Be First to Comment