Press "Enter" to skip to content

1996 metų (43-ias) suvažiavimas

Pasak vyresniųjų išeivijos kultūrininkų, yra trys pagrindiniai centrai, jungiantys mokslinę ir politinę mintį, meninį ir publicistinį žodį. Tie aktyviosios kultūros branduoliai – almanachas „Metmenys“, A. Mackaus vardu pavadintas knygų leidybos fondas Čikagoje bei „Santaros-Šviesos“ sambūrio suvažiavimai.

Šiųmetinis suvažiavimas (tiksliau – jo dalis) vyko Vilniuje bei Anykščiuose birželio 20-23 dienomis. Etinė federacijos nuostata – būti atsigręžus Į Lietuvą nepraranda savo aktualumo ir atkūrus Nepriklausomybę. Todėl ir šiemet iš užsienio atvyko būrys meno, mokslo, visuomenes veikėjų: V. Adamkus, A. Štromas, A. Mickūnas, V. Bogutaitė, K. Keblys. Lietuvos minčiai atstovavo L. Donskis, V. Andriuškevičius, B. Savukynas, D. Kuolys.

Konferencija prasidėjo Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto salėje Valdo Adamkaus pasveikinimu, Rolando Pavilionio palinkėjimu sėkmingai dirbti. Pirmasis svečias Lietuvoje buvo sutiktas ypač šiltai, nes būtent su Valdo Adamkaus vardu ne vienas Respublikos pilietis sieja geresnio gyvenimo viltis.

Pirmosios dienos paskaitų ciklas buvo skirtas dabarčiai, laiko keliamiems klausimams.

Algirdas Kanauka paskaitoje „Baltijos valstybių strateginė reikšmė Vakarams“ analizavo problemas, kurios, Lietuvai siekiant įstoti į NATO, nėra vien teorinės. Kiekvienas pasidalijimas profesionalia patirtimi (o A. Kanauka – JAV armijos pulkininkas) turi svarbią reikšmę ir Lietuvos taktikai, ir strategijai formuoti.

Su pirmąja paskaita tiesiogiai siejosi ir Aleksandro Štromo mintys apie Lietuvos padėtį tarp Rytų ir Vakarų, apie politinę kaitą, jos tendencijas. Pranešėjas įvykius Rusijoje, jos visuomenės kaitą vertino gana optimistiškai, kai kurių vertintojų skeptišką požiūrį laikydamas pasenusiu ir nepagrįstu.

Savo mintis taip pat išdėstė Leonidas Donskis, Algis Mickūnas. Įsibėgėjus diskusijoms, numatyta pastarojo filosofo paskaita „Tryliktoji hermeneutika“ buvo perskaityta kitą dieną, jau Anykščiuose.

Senieji santariečiai tvirtina, jog konferencija ne vieną sykj buvo apkaltinta, kad didžiąją dėmesio dalį skiria literatūrai, kad būtent literatūra būna pagrindinė tiek pranešimų, tiek diskusijų tema. Šiųmetinė „Santara-Šviesa“ vien literatūra tikrai neapsiribojo, nors žodinės kūrybos, spaudos dalykams buvo skirta visa diena. Šiemet Lietuvos humanistiką, jos procesus, tendencijas vertino jaunesnieji humanitarai, kurių daugelis – dar tik studentai, magistrantai.

VU studentas filologas Vaidas Šeferis gyvai ir rimtai aptarė nerimtąją, bulvarinę spaudą, kuri – pyktume dėl to ar ne – vis labiau didina savo tiražą, vadinasi, vis labiau paveikia masinio skaitytojo sąmonę. Savo pranešime „Įdomumo reprodukavimas Lietuvos pramoginiuose laikraščiuose“ pranešėjas suskirstė visus straipsnius pagal tam tikras temas – štampus į kriminalinius tekstus, rašliavas UFO tema, erotiką (pornografiją?) ir t.t. O skaitytojai, anot autoriaus, psichologiškai sudominami dviem būdais: eskaluojama baimė arba paslaptis. Neretai pirmasis būdas neprieštarauja antrajam, kaip neprieštarauja sąlyginei bulvarinės spaudos sampratai ir didieji šalies dienraščiai „Lietuvos rytas“, „Respublika“. Užtenka čia ir kriminalinių tekstų su iliustracijomis, ir pikantiškų kalbelių apie garsenybių gyvenimą su galimybe skaitytojui praskleisti paslaptį. Diskusijos metu buvo iškelta mintis, kad galbūt populiarieji laikraščiai specialiai eskaluoja sadomazochistinius jausmus, kryptingai užsitikrindami skaitytoją ateičiai. Tai, kas žmonių daugumai yra to jausmo patenkinimas, maniakinės prigimties žmonėms gali stimuliuoti nusikaltimą. Įdomios pasirodė ir B. Savukyno pastabos, kad bobutės, kurioms po 70-80 metų, skaito erotiškiausius straipsnius ir laikraščius, merginos – „Neliūdėk“, vyrai – „Rankas aukštyn“, „Privatų seklį“.

Ne vienas kalbėtojas gynė “pramoginės spaudos” terminą, taikydamas jį detektyvo, humoro žanrui.

Istorikas Remigijus Civinskas apžvelgė tekstus, rašomus istorine tema, tušuojančius baltas istorijos mokslo dėmes, paliktas praeities. Nepaisant daugelio problemų, istorijos mokslas tiek pranešėjo, tiek diskutantų buvo pripažintas pačiu dinamiškiausiu, lyginant su filologija, filosofija. Kartu istorikų darbai pripažinti ir pačiais asociatyviausiais. Būtent ši mokslo šaka glaudžiausiai siejasi su kitų mokslų šakomis, imliausia joms. O į priekaištingą klausimą, ar šiandien ne per stipriai susižavėta Analų mokykla, ar jos vienintelės pripažinimas nėra doktriniškumo palikimas, buvo atsakyta, kad šis metodas naudojamas temos aspektu kaip viena parankiausių formų. O atsižvelgiant į analizės objektą, šiandieninius istorikų darbus galima skirstyti į tradicines disertacijas, tiriančias LDK miestų istoriją, tarpukario diplomatijos istoriją, partijų istoriją bei individualius veikalus.

Laurynas Katkus pranešime „Atminties nelaisvėje“ bei Marijus Jonaitis („Poezijos kaita ir keistas laikas“) mėgino vertinti šiandieninę poeziją, pagrindiniais kriterijais pasirinkę laiką, pilietiškumą. Poetams priekaištauta už pernelyg dažną pesimistinį subjektyvų pasaulio išgyvenimą, apokaliptines rezignuojančias nuotaikas, asocialumą. Diskusijų metu abu tyrinėtojai pripažino, kad tiesmukumas, idėjos deklaravimas nėra poezijos stiprybė, kad Majakovskio stilistikos laikai sunkiai įsivaizduojami. Tai tinka ir priekaištui dėl eliminuoto laiko, ir dėl eliminuoto pilietiškumo atremti.

Almantas Samalavičius, aptardamas prozos tendencijas, apdairiau ir atsargiau vartojo terminus ir darė išvadas. Kaip viena iš galimybių tirti prozą buvo pasirinkta urbanistinės ir agrarinės literatūros priešprieša. Tačiau čia pat salėje buvo įrodytas tokio pasirinkimo sąlygiškumas.

Literatūrinę „Santaros-Šviesos“ dieną užbaigė kūrybos vakaras, kuriame savo eilėraščių paskaitė D. Čepauskaitė, A. Ališauskas, D. Dirgėla, V. Gedgaudas, K. Navakas, S. Parulskis, su naujo romano ištrauka supažindino prozininkas M. Ivaškevičius. Pagrindinis poetams išsakytas priekaištas buvo dėl skaitymo. Pulkininkas A. Kanauka netgi parodė, kaip poetas turėtų skaityti savo eiles. Poetai buvo tolerantiški ir neaptarinėjo A. Kanaukai, kaip reikėtų tvarkyti armiją. O bendra klausiusiųjų nuomonė buvo aiški: geros poezijos Lietuvoje yra. Prozos – taip pat. Vadinasi, tyrinėjimų ir kritikos objektų „Santaros-Šviesos“ teoretikams nepritrūks. Bent iki kitų metų.

LM informacija.

 

„Santara-Šviesa“. Literatūra ir menas, nr. 26 (2584), 1996-06-29, p. 1-2.

1996 metų (43-čias) suvažiavimas.

Tekstą transkribavo Žygimantas Menčenkovas.

Be First to Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *