Press "Enter" to skip to content

Viktorija Daujotytė „Kultūros reikšmių rekonstrukcijos“

Nuostaba: kas tiek metų buvo toli ir atskirai, yra apčiuopiamai arti ir sukaupta – V.Kavolio knyga „Žmogus istorijoje“, į kurią įeina „Žmogaus geneze“, „Nužemintųjų generacija“, „Sąmoningumo trajektorijos“, „Epochų signatūros“. Pridėję paskaitų ciklą „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“ (1992) bei dideles studijas, perspausdintas „Metmenyse“ (1993), jaučiamės turį beveik viską, kas V. Kavolio lietuviškai parašyta iš lietuviu kultūros istorijos bei sociologijos. Buvęs nepažįstama, beveik mitinė figūra, V. Kavolis dabar tampa realiu žmogum ir laisva valia pripažįstamu intelektualiniu autoritetu. JAV Dikinsono koledžo sociologijos ir lyginamosios civilizacijos profesorius tapo profesoriumi ir ne vienam Lietuvos universitetų studentui bei doktorantui, parėmusiu (ir toliau remiančiu) jų mokslines ir kūrybines pastangas. Šis asmeniškas rūpinimasis Lietuvos jaunų kultūros žmonių ugdymu ( tai yra „Santaros-Šviesos“ principas) ypatinga šviesa nušviečia dabar iš naujo skaitomus V.Kavolio darbus. Yra jaučiamas arba nujaučiamas ryšys (ar gražus sąskambis) tarp teorinių darbų ir asmenybės principų. Atrodo, kad pirmas didesnis V.Kavolio darbas – „Žmogaus genezė. Psichologinė Vinco Kudirkos studija“ (1958-1962) – tai pagrindinio herojaus suradimas, jo įvedimas į lietuvių sąmoningumo sceną. Nuo V. Kudirkos galima eiti atgal ir į priekį, iš esmės aprėpiant visą Lietuvos kultūros istoriją ir kaip kultūros epochų istoriją. Psichologinė analize (su S. Freudo atšešėliais) šios studijos pabaigoje yra išaugusi į žmogaus sampratos programą, atitinkančią ir moderniojo žmogaus dvasios būseną: stovėjimą prieš Nežinomybę ir Visko įkurdinimą Nežinomybėje. „Jisai susikūrė jokiai doktrinai neatsidavusio, iš individualios sąžinės ir sąmonės be galo ištvermingai dirbančio, laisvo intelektualo vaidmenį ir šiam vaidmeniui liko ištikimas, kai ištikimybė laisvai pasirinktajam atrodė sunkiausiai išlaikoma dorybė“ (p.61). Lietuviškojo kultūrinio liberalizmo atramos teoriškai tvirtintos V.Kavolio: neatsiduoti jokiai doktrinai, būti laisvam, įpareigotam tik individualios sąžinės ir sąmonės, laisvai pasirinkti laisvo intelektualo vaidmenį ir būti jam ištikimam – jau kaip doros principui. Ir paties V.Kavolio karta – nužemintieji – kartais atrodo kaip V. Kudirkos augintiniai, galintys pasakyti, kad „neabejotini tėra mūsų įsipareigojimai“ (p.95), ir tais įsipareigojimais įeinantys į juos nužeminusią istoriją.

Nužemintas žmogus V. Kavoliui yra bendresnė sąvoka negu lietuviškoji nužemintųjų generacija. Nužeminimas šiandieninėje civilizacijoje yra beveik universalus išgyvenimas. Žmogui primetama svetima, todėl jį žeminanti gyvenimo tvarka. Egzilis šią tvarką tik paryškina. „Nuo istorijos pabėgusieji tesisieloja dėl jiems padarytų skriaudų, o sąmoninguosius egzilus jų patirtoji skriauda yra įjautrinusi visuotiniam egzistencijos neharmoningumui ir iš šio pajautimo kylančiai moralinei pareigai“ (p.74). Žmogus istorijoje (pasak knygos pavadinimo), arba istorijos žmogus, yra tas, kuris įsikerta į istoriją savo tvirtu apsisprendimu, pareiga ar įsipareigojimu. Sąmoningumas yra ir atvirumas, naujų rezervų atvėrimas: net ir pasiduodamas išorinei prievartai, žmogus gali išsaugoti nesunaikinamą moralės rezervą: „savo esmės sąmone (ar pasąmoninį pajautimą)“ (p.93). Šis nesunaikinamas moralės rezervas yra pagrindinė kultūros sąmoningumo ir kūrybingumo versmė.

V.Kavolis yra kultūros sociologas. Sociologas su itin ryškiu kultūros archeologo atspalviu. Jis ir iš nedidelių fragmentų, (šukių, nuolaužų) rekonstruoja vidinius kultūros ryšius.

Reikšmes, anot V. Kavolio, sukuria ne socialiniai veiksmai, o intelektinė istorija, kurią, be abejonės, veikia tie veiksmai bet ir ji pati juos veikia: „… pagrindiniu kriterijumi apibrėžiant kultūros istorijos periodus laikytina ne tai, kas vyksta ekonominėse ar politinėse sistemose, o simbolinių struktūrų, kuriomis žmonės suteikia reikšmę savo veiksmams, pakaitai“, – pabrėžiama „Epochų signatūrų“ įžangoje. Tos reikšmių struktūros egzistuoja įvairiuose tekstuose, kartais tik jų fragmentuose, laiškuose, dienoraščiuose, elgesio normose. Jos yra, bet kartųjų ir tarsi nėra tol, kol jos nėra atpažintos, įvardintos, susistemintos kaip reikšmių struktūros, kaip sąmoningumo trajektorijos arba kaip epochų signatūros.

V.Kavoliui, kaip ir kiekvienam tyrinėtojui, svarbūs faktai. Bet retas kuris pajėgia taip laisvai pripažinti faktus, kurie nėra palankūs tautos, individo vertinimo tendencijai ar tradicijai. „Atsisakymas pripažinti faktus“ rodo, kad intelektinėse diskusijose vyrauja sentimentalumas. Skvarbi tyrinėtojo mintis faktus iš karto „atpažįsta“, remdamasi jų priklausomybe struktūrai, kaip bent iš dalies išankstiniam modeliui. Priklausomybė struktūrai nuogą faktą daro atpažįstamą, paverčia jį reikšme. Štai nuostata, išsakyta paskaitų cikle „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“: „Jeigu mes neapčiuopiame struktūros, kuriai priklauso empirinis faktas, tai mes to empirinio fakto negalime suprasti. Galime stebėti tik jo pavidalą, reiškimąsi, bet kad intelektualiai, protu suprastume kokį nors empirinį faktą, turime atrasti struktūrą su savita logika, reikšmių ansamblį, kuriam tas faktas priklauso“. V. Kavolis skiria loginių ryšių reikšmių ansamblius ir ansamblius, kurie jungiami „ne logikos ar bendros veiklos krypties, o sąskambių, nuojautų, emocijų, niuansų“. Iš tiesų, kultūroje itin daug lemia gilus, beveik neapčiuopiamas ryšys tarp žmonių, tarp autorių, tarp tekstų. Toks įspūdis, kad dabar (po „Sąmoningumo trajektorijų“ ir po „Epochų signatūrų“, kur dominuoja sisteminiai ryšiai) V.Kavolis artėja, o gal jau ir yra įėjęs į kultūros sąskambių, nuojautų, emocijų, niuansų erdvę, tą erdvę, kuri reikšmingiausia menui. Esama savotiško sąskambio tarp logizuotų A. J. Greimo reikšmių struktūrų ir tų netikėtų atverčių, kurios pasirodo studijoje „Apie netobulumą“. Kognityvių ryšių saistomos reikšmės neišvengiamai priveda prie kultūros sąskambių, nuojautų, emocijų, atspalvių, niuansų.

Blaiviai, laisvai traktuojant metodą, neišvengiamai atsiduriama prieš tai, kas nėra metodizuojama. V. Kavolis neteoretizuoja metodo, atrodo, kad jį nulemia pats objektas arba tyrinėjimo medžiaga. Metodo požiūriu yra įdomi studija apie V. Kudirką: iš esmės psichoanalizės metodu parašytame darbe užsimezga itin svarbi individo egzistencinė problematika. Žmogaus egzistencija yra lemtingas tarpas: tarp loginių priklausomybių, kurias lengva metodologizuoti, ir tarp sąskambių, nuojautų, laisvių, tampančių individui ir alternatyvomis, dėl kurių jis turi apsispręsti, išgyvendamas asmeninę įtampą: „Kudirka gyveno savo neramumo energija ir savo įsipareigojimo jėga“. (V.Kavoliui atrodo, kad tų intelektinių alternatyvų ar įtampų stokojama mūsų dabartyje.)

Iš lietuvių praeities V.Kudirka, be abejonės, yra pagrindinė V.Kavolio pasirinkta simbolinė figūra. Ir „Epochų signatūrų“ pirmasis epigrafas – iš V.Kudirkos išversto Byrono „Kaino“:

 

Kentėt mums lemta – kenčiame vieni,

Kiti nepasiduodam; norint nieko

Iš to, kaip sako serafinai, mes

Neišlaimėsime, pasikovoti

Geriau vis, ne kaip nieko nedaryti.

 

Modernaus žmogaus skepsis ir laisvo intelektualo įsipareigojimas „pasikovot“ dėl to, kas laikoma „pasikovojimo vertu“. Tai vėlgi yra savotiškos alternatyvos. A. Sverdiolas teisus: be alternatyvos sąvokos V. Kavolio kultūros teorija sunkiai įsivaizduojama. Iš alternatyvų buvimo kyla įtampa ar net įtampos, svarbios V. Kavolio sąvokos, randasi savotiški jo mąstymo instrumentai. Įtampa, kaip dvasinės energijos žadintoja, gali atgaivinti tai, kas atrodo jau yra praeityje. Resemantizacija lygiai galima kaip ir desemantizacija. Bet pagaliau ir resemantizacija gali būti kaip sąskambis arba atskambis, kuris pasigirsta tarp V.Kudirkos ir „nužemintųjų“ ir kuris duoda galimybę išsakyti vieną pačių įspūdingiausių V.Kavolio sentencijų: „Laisvė dviprasmiška. Neabejotini tėra mūsų įsipareigojimai“. (Paaiškintų ši frazė: „Egzilų sąmoningumas žino, kad ir laisvų institucijų krašte laisvė turi būti asmenine rizika realizuojama“.) „Nužemintųjų generacija“, iš kurios paimtos ir abi šios citatos, – labiausiai egzistenciška V.Kavolio knyga. Lietuviškumas, netgi lietuviškas patriotizmas siejamas su žmogiškosiomis universalijomis. Apie A. Mackų: „Algimanto Mackaus patriotizmas yra universali vertybė. Nieko lietuviško neatsisakydamas, jis neišdavė nieko žmogiško. Jis yra pajutęs visuotiniausią žmonių giminystės pagrindą: ištikimybės įsipareigojimą tiems, kurie jau nieko nebeturi kaip tik mus“. Ir toliau: „patriotizmas (tiek savo bendruomenei, tiek egzistencijai apskritai) yra galimas, jei juo liudijamas jautrumas visų žmonių skausmui“. (Ar ne šios mūsų patriotizmo dimensijos šiandien imame pasigesti, ar ne apie ją vienoje „Kranto“ laidoje įspūdingai yra prakalbusi J. Ivanauskaitė?)

„Nužemintųjų generacijoje“ pasirodo sąmoningumo (egzilio sąmoningumas ir išeivio automatizmas) ir trajektorijos („Mes egzistuojame, kur susikerta daugelio gyvenimų trajektorijos“) žymenys, kurie veda į knygą „Sąmoningumo trajektorijos“, į lietuvių kultūros modernėjimo kelią. „Sąmoningumo trajektorijos“ struktūriškai susijusios su ”Epochos signatūromis” – pasitelkiami analitiniai sąmoningumo procesų aprašymo modeliai, paryškinamos moterų ir vyrų santykių struktūros.

V.Kavolio lietuviškose knygose įrašytas žmogaus brendimo, sąmonėjimo klausimas. Jaunutis V. Kudirka anksti pajunta civilizacinės kultūros trauką. Lietuviška kultūra atrodė ir buvo kaimiška. Atsirado įtampa tarp lietuviško kaimiškumo ir lenkiško civilizuotumo. „Aušra“ tapo ir lietuviškos civilizuotos kultūros pažadu, kurį pats V. Kudirka ryžtingai įsipareigojo tesėti. Savų intelektualinių autoritetų stoka lėmė lėtą lietuvių sąmonėjimą ir lėtą modernizaciją. Tarp intelektualinių autoritetų V. Kavolis dabar yra arčiausiai A. J. Greimo. Autoritetas veikia kaip reikšmių stabilizuotojas ir kaip stipri savarankiško mąstymo arba bent mąstymo savarankėjimo alternatyva.

Kavolis V. ŽMOGUS ISTORIJOJE. -V.: Vaga, 1994. – 567 p.

 

DAUJOTYTĖ, Viktorija. Kultūros reikšmių rekonstrukcijos. Literatūra ir menas, nr. 25 (2480), 1994-06-18, p. 9.

Tekstą transkribavo Žygimantas Menčenkovas.

2 Comments

  1. Visaginietis Visaginietis sausio 25, 2018

    Dabar aisku kaip cia viskas viksta, dekojame 🙂

  2. Rivanda Rivanda liepos 12, 2018

    Aciu, visada skaitau jusu naujienas pries einant i pirti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *