„Santara“ dar turi ką pasakyti!

Birželio 19-22 dienomis vyko jau penktoji Lietuvoje „Santaros-Šviesos“ konferencija. Ji buvo iškilmingai atidaryta Vilniaus universiteto Teatro salėje. Atviros Lietuvos fondo namuose pristatyta Liūto Mockūno knyga „Pavargęs herojus“ (apie Joną Deksnį). Paskui konferencija persikėlė į Birštoną. Per tris dienas išklausyta keliolika pranešimų pačiomis įvairiausiomis temomis. Šios „Santaros-Šviesos“ leitmotyvu tapo Vytauto Kavolio asmenybė ir darbai, todėl pirmosios konferencijos dienos pranešimai (A. Sverdiolo „Vytauto Kavolio kultūros filosofija“, S. Žuko „Vytautas Kavolis literato žvilgsniu“, M. Kvietkausko „Kartos poezija: ženklai ir prasmes“) buvo skirti šiam šviesaus atminimo santariečiui. V. Kavolį prisimena jo ilgamečiai bendražygiai – Liūtas Mockūnas, Raimundas Mieželis, Vytautas Vepštas, Kazys Almenas. Jaunieji politikai, įvairių partijų atstovai, svarstė aktualias Lietuvos problemas. Jie kalbėjo apie Lietuvos tapatybės formavimąsi, kartų konfliktą bei tolesnes politikos tapsmo perspektyvas. Konferencijoje buvo nagrinėjamos kultūros istorijos bei kultūros savimonės problemos. Baigiamasis akordas – pokalbis apie „Santaros-Šviesos“ ateitį Lietuvoje, jo fragmentus siūlome skaitytojams. Valdo Adamkaus kalba papildyta mintimis, kurias jis išsakė specialiai „Literatūros ir meno“ korespondentui.

 

ARŪNAS SVERDIOLAS

Manau, kad klausimą dėl „Santaros“ ateities vis dėlto verta kelti. Jau vien todėl, kad, iškėlus klausimą, ieškoma atsakymo. O jeigu neklausiama, įmanoma atsidurti neapibrėžtoje situacijoje. Taigi grynai metodiniu požiūriu derėtų paklausti – kas gi toliau? Kas čia įvyko, ar reikalinga tai, kas įvyko, apskritai kokios yra „Santaros“ perspektyvos. Viena vertus, egzistuoja įtampa tarp „Santaros“ akademinių ir, sakykime, kad socialinių tikslų. Tai nesunku pastebėti. Nuolat jaučiamas krypimas į specialius dalykus, galbūt ne visiems įdomias ir suprantamas problemas. Tačiau profesionalams, pripratusiems prie akademinio kalbėjimo, tenka imtis populiarizacijos, kai ką supaprastinti. Antra vertus, galima užfiksuoti kitą įtampą, susijusią su tolesnės „Santaros“ veiklos tikslingumu. Yra gana nedaug žmonių, kurie atvyksta iš „tikrosios Santaros“, kaip kartais ją vadiname. Tarp jų – nedaug pranešėjų, kalbėtojų. Vadinasi, jei ši „Santara“ jau tapo „vietiniu gaminiu“, gal ji gali egzistuoti kita forma. V. Kavolis, kiek prisimenu, niekada nebuvo prisirišęs prie išorinių formų. O gal vis dėlto „Santara“ išties nėra grynai „mūsų gaminys“, ji yra išlaikiusi tam tikrą elementą, kuris Ir neleidžia jai ištirpti vietinėje terpėje. Kaip tik dėl šių priežasčių ir galėtų kilti klausimas – ar reikalinga „Santara“. Iš karto pasakysiu, kad būtų aišku, ką aš apie visa tai galvoju. Nepaisant visų įtampų, kurios išties egzistuoja, kasmet pasikartoja dalykas, kurį galėčiau pasivadinti stebuklu. Nes „Santara-Šviesa“ yra vienintelė man žinoma konferencija Lietuvoje, kur susirenka  humanitarinių mokslų atstovai, jau pasižymėję ir dar pradedantys, profesoriai  ir studentai, susirenka tam, kad mielai išklausytų vienas kito. Ir ta „Santaros“ grupelė yra stebėtinai aktyvi, energinga, bent kol nerodanti jokių nuovargio ženklų. Gal tai ir atsakymas visiems klausiantiems.

 

ZENONAS REKAŠIUS, „Akiračių“ mėnraščio vyriausiasis redaktorius.

Man atrodo, kad klausimą dėl „Santaros“ ateities turėtų kelti visi šios konferencijos dalyviai, išskyrus atvykusius iš „anapus balos“. Aišku, šis suvažiavimas buvo temiškai gal įvairesnis, įdomesnis, bet jeigu „Santara“ pavirs vieta, kur kasmet bus skaitomi vien akademiniai, moksliniai pranešimai, su ankstesniąja „Santara“ ją tesies pavadinimas. Anksčiau „Santara“ buvo labiau prieinama, o dabar čia apie rimtus, daugeliui svarbius dalykus šnekama mažam žmonių būreliui suprantama kalba. Čia, manyčiau slypi tam tikras pavojus, nes rizikuojama užsisklęsti savame nedideliame ratelyje.. Ir tuomet iškyla klausimas – kokia visuomeninė tolesnės „Santaros“ veiklos prasmė, jeigu ji turi tendenciją tapti uždaru klubu?

 

LEONIDAS DONSKIS

Prisipažinsiu, buvau susidaręs skeptišką nuomonę, kad „Santara“ tik Amerikoje gali autentiškai gyvuoti, o Lietuvoje ji tegali tapti gražiu simboliniu gestu. Tačiau dabar matau, kad klydau. „Santara“ prigijo Lietuvoje. Ji prigijo, nes kasmet čia atvyksta daug talentingų, naujų žmonių. Jau vien tai rodo „Santaros“ gyvybingumą.

Defektyvus gyvenimas kitose įstaigose, oganizuojančiose intelektualinę, akademinę veiklą, kompensuojamas tokiais neformalaus, tikro bendravimo renginiais. „Santara“ turi didelę ateitį, nes yra defektų mūsų gyvenime, yra pavojų. Ir kol egzistuoja „Santara“ atlieka labai svarbią kompensacinę funkciją. Tai ne tik rafinuoto intelektinio bendravimo vieta, tai ir autentiškas, žmogiškas bendravimas. Aš manau, svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp protingo, organizuoto kalbėjimo ir visuomeninio rezonanso. Bet juk „Santara“ visuomet buvo idėjų politikos, politikos plačiąja prasme, centras. Aš manau, kad Vytautas Kavolis yra ne tik sociologas, mokslininkas, bet ir santarietis ir „idėjų politiku“. Jei mes sugebėsime kelti pamatinius Lietuvos gyvenimo klausimus, ir akademinius, ir moralinius, „Santara“ bus gyvybinga. Reikia jausti gyvenimo tėkmes pulsą. Akivaizdi „Santaros“ kultūrinė reikšmė, bet, manau, jog svarbu ir tai, kad „Santara“ reikalinga Lietuvai politiniu požiūriu. Ypač dabar. Juk mes nesame naivūs! „Santara“ turi tapti alternatyva tam, kas vyksta šiandien. Ir jeigu išliks ryšys su jaunimu, su žmonėmis, kuriuos sieja idėjos, nors gal skiria politiniai įsitikinimai, jungia bendros vertybės, požiūris į Lietuvos ateitį, „Santara“ išliks ir gyvuos.

 

VALDAS ADAMKUS

Mano nuomonės dėl „Santaros-Šviesos“ perspektyvų yra aiški. Aš šiek tiek esu nustebintas, jog pasigirsta balsų, klausiančių, ar mums reikalinga „Santara-Šviesa“. Esą, pasitraukus Vytautui Kavoliui, „Santaros“ judėjimas neteko ir pagrindinio variklio, ir netgi prasmės. Manyčiau, yra visiškai priešingai – jeigu mes tikime V. Kavolio skelbtomis idėjomis, jeigu esame pasiryžę tęsti jo pradėtus darbus, negalime be niekur nieko nutraukti „Santaros „ gyvavimą. Po šio jau penktą kartą Lietuvoje surengto „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo labiau nei bet kada išryškėjo, koks intelektualinis potencialas yra sukauptas, kaip puikiai „Santaros“ idėja prigijo čia, Lietuvoje. Pasakyčiau dar daugiau – ne tik intelektualiniu, bet ir visuomeniniu požiūriu „Santara“ šiandieninei Lietuvai yra būtina. Ji sudaro nūnai nedažną galimybę susirinkti kartu iškiliausiems savo srities profesionalams ir tik pradedantiems akademinę karjerą doktorantams ar studentams, taip pat žmonėms, turintiems originalių idėjų, susirinkti ir aptarti įvairiapusiškai rūpimus klausimus. Tačiau „Santara“ – tai ne tik intelektualinio bendravimo galimybė. Tai ir būdas kurti demokratinę, pilietinę visuomenę Lietuvoje. Šios itin svarbios ir aktualios Vytauto Kavolio idėjos yra susijusios su pastangomis įskiepyti demokratinės gyvensenos bei liberalaus galvojimo formas. Jos moraliai mus įpareigoja stiprinti „Santarą“, plėsti jos įtakos lauką visuomenėje.

Šiame „Santaros-Šviesos“ suvažiavime nemažai dėmesio buvo skirta politinei problematikai. Pranešimus skaitė įvairioms partijoms atstovaujantys jaunieji politikai, ir šis reiškinys labai sveikintinas. Tai pirmieji žingsniai mėginant įtraukti į socialinės minties orbitą jaunosios kartos politikus – tuos, kuriems iš esmės priklauso Lietuvos ateitis. Aš pamačiau tai, kuo visada tikėjau, – mes turime nemažai jaunų, kūrybingų žmonių, kurie pajėgūs svarstyti sudėtingas politines problemas. Jaunieji politikai, jų pačių teigimu, iki šiol Lietuvoje neturėjo forumo, kuriame galima būtų, atmetus jų vyresniųjų kolegų šališką požiūrį bei nepasotintų ambicijų formuojamą negatyvų nusistatymą, ramiai ir dalykiškai gvildenti labai svarbias problemas. Dabar drąsiai galime sakyti – toks forumas yra! Man regis, „Santarai“ ir ateityje nereikėtų nusigręžti nuo aktualių politinių klausimų svarstymo. Juolab, kad galima buvo nesunkiai pastebėti, jog jaunų politikų mintį vis dėlto dar stipriai kausto jų vyresniųjų kolegų dogmatizmas. Jiems galbūt kiek trūksta gebėjimo įveikti dėl įvairių priežasčių Lietuvos politiniame gyvenime iškilusias nesusikalbėjimo sienas. Tačiau svarbu, kad nuoširdžiai norima suprasti vienas kitą, ryžtamasi dirbti ateities Lietuvos labui, – ir čia „Santara“ gali suvaidinti labai teigiamą vaidmenį. Dabar mums ypač reikalingas supratimas, kad įvairių pažiūrų, skirtingų ideologijų žmonės, kartu dirbdami, gali pasiekti įspūdingų rezultatų. Toks supratimas visada būdingiausia ir išskirtinė „Santaros-Šviesos“ ypatybė.

Taip, mums būdinga ieškoti iškilių žmonių, siekiama juos heroizuoti, netgi kiek sudievinti. Tačiau Vytauto Kavolio atveju aš neįžiūriu tokio pavojaus. Aišku, apie V. Kavolį, jo darbus bei indėlį į „Santaros-Šviesos“ judėjimą buvo kalbėta daug ir pakiliai. Tačiau reikia suprasti, kad tai pirmasis „Santaros“ suvažiavimas po tokios netikėtos ir skaudžios mūsų bendražygio netekties. V. Kavolis pasitraukė vos pasibaigus praeitam „Santaros“ suvažiavimui, ir tai simboliška. Mes netekome ne tik artimo draugo, puikaus mokslininko, šviesios asmenybės, bet ir vieno pagrindinių „Santaros-Šviesos“ organizatorių. Todėl toks V. Kavolio pagerbimas – visiškai suprantamas.

Juk prisimenamas žmogus, kartu su savo bendraminčiais penkis dešimtmečius nenuilstamai stengęsis įtvirtinti „Santaros-Šviesos“ idealus. Tai nereiškia, kad V. Kavolis heroizuojamas, savotiškai sudievinamas. Tiesiog „Santara“, kuri visada buvo šio iškilaus žmogaus gyvenimo ir kūrybos dalis, pasiryžo savo tolesnėje veikloje vadovautis Vytauto Kavolio nurodytomis gairėmis. Kita vertus, į „Santaros“ orbitą patenka šviežių intelektualinių jėgų, kurios, esu įsitikinęs, ne tik pratęs mūsų pradėtą santarišką darbą, bet ir taps nauju viso judėjimo varikliu.

Prisimindamas ankstesnius dar Amerikoje vykusius „Santaros“ suvažiavimus, galėčiau konstatuoti, kad ten vyraudavo akademinės temos, reikalaujančios skvarbaus, profesinio žvilgsnio, o vadinamųjų „dienos aktualijų“, jų analizės būdavo ne itin daug. Malonu, kad dabar padėtis pradėjo keistis. Palengva pradedame ieškoti atsakymo į paprastą, tačiau kartu labai sudėtingą klausimą – kaip mums, Lietuvos visuomenei, ne tik intelektualams, gyventi toliau. Teoriniai svarstymai subrandina praktinius sprendimus. Nors, aišku, pagrindinis dėmesys vis dėlto yra skiriamas, bet kol kas, akademinei kultūrinei problematikai – šiuo atžvilgiu „Santara“ lieka ištikima savo tradicijai, susiformavusiai Amerikoje. Manyčiau, kad čia, Lietuvoje, „Santarai“ labai svarbu neužimti aktualių visuomeninių problemų, stengtis plėsti savo įtaką formuojant demokratinį pilietinį visuomenės modelį. Esu įsitikinęs, jog „Santara“ – unikalus derinys, leidžiantis tvirtinti liberalias, demokratines vertybes Lietuvoje.

Keliantiems klausimą „Kas bus toliau? Ar „Santaros“ kelias užsibaigė?“ atsakyčiau tvirtai ir ryžtingai: „Santara“ dar turi ką pasakyti!

 

DABAŠINSKAS, Ginas. „Santara“ dar turi ką pasakyti!“ Literatūra ir menas, nr. 26 (2646) 1997-06-28, p. 2-3.

1997 metų (44-tas) suvažiavimas.

Tekstą transkribavo Žygimantas Menčenkovas.