Press "Enter" to skip to content

1993 metų (40-tas) suvažiavimas

„Santaros-Šviesos“ jubiliejinės, 40-osios, konferencijos pirmosios dalies (antroji kaip įprasta vyks Amerikoje rugsėjo mėnesį) pėdsakus Lietuvos (čia – pirmą sykį) sieloje ir kūne pamatyt ne taip jau paprasta. Viena – ką skleidžia informacijos priemonės, kita – kas atsiveria iš arčiau. Beje, Lietuvos siela – mistinis elementas, o kūnas – paprastesnis daiktas, pakanka paminėti „Santaros-Šviesos“ lokalizaciją: Vilniaus universitetas, Anykščių poilsio kompleksas „Šilelis“ (visai šalia įžymiojo, A. Baranausko apgiedotojo).

Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis, tardamas sveikinimo žodžius, taip suformulavo mokslo šventovės ir konferencijos ryšį: santaros negalėjo būti be šviesos, šviesa negali būti be universiteto. O santarietis Raimondas Mieželis priminė Stepono Kairio-Kaminsko šūkį „Veidu į Lietuvą“, kuris visą laiką buvo ir liko aktualus mąstančiajai išeivijos daliai.

Kolei kas negalime į konferenciją, penketą dienų vykusią visokiu oru, nepaisant net žiaurių liūčių, pažvelgti, kaip minėta, iš arčiau.

Penkių dienų intelektualinis maratonas buvo sunkus, sekinantis, bet pergalė (džiaugsminga išvada) pasiekta: intelektualinės Lietuvos pajėgos budi. Tiksliau būtų sakyti – lietuvių pajėgos, nes, nors ir nedidelis, pakankamai brandaus amžiaus išeivių būrelis teikia drąsos sakyti, kad Lietuva gyva pasaulyje.

Graži pati „Santaros-Šviesos“ nuostata: ne ką nors nuspręsti, priimti kokį nors įstatymą, deklaraciją ar memorandumą. Tiesiog pasišnekėti, pasidalinti, mokėt išklausyti ir turėti teisę būti išgirstam. Todėl čia svarbiau bendravimo, intuicijos, diskusijos kultūra (išorinė ir vidinė), o ne pasiekti arba neįvykdyti tikslai. Šią nuostatą suformulavo literatūros tyrinėtojas R. Šilbajoris: „Santaros-Šviesos“ prasmė ta, kad ji neturi prasmės, neturi prasmės struktūrų, kurios anksčiau ar vėliau ima kaustyti natūralumą. Laisvos samprotavimų dvasios (ypač ideologijos požiūriu) natūralumą.

Vis dėlto konferencijos dienos turėjo būti įrėmintos konkrečiai suformuluotų teminių, susišnekėjimo kryptį nurodančių tezių: išeivija ir Lietuvos kultūra, Vakarų kultūros įtaigos Lietuvos kultūrai (dominuoja filosofiniai pašnekesiai), tradicinio mentaliteto likimas (šią temą geriausiai apibūdintų prof. B. Vaškelio pranešimo pavadinimas „Išsilaisvinusio lietuvio mentaliteto mįsles“), nepriklausoma Lietuva – mitai ir realybė (politinių, itin sunkių ir komplikuotų pokalbių diena), postmodernizmo iššūkis Lietuvai (postmodernizmas – ne tik kaip meno, kultūros srovė, stilius, bet ir kaip šiuolaikinio žmogaus būsena, nors kas gi yra kultūra, jei ne būsena).

Žinoma, būta ir „nekanoninių“, į teminių tezių rėmus netilpusių renginių, pavyzdžiui, susitikimas su profesore Marija Gimbutiene, koncertas, kuriame dailios merginos giedojo A. Baranausko šventas ir „svietiškas” giesmes. Po to toj pačioj koplyčioj (Anykščių civilinių paslaugų pastate) R. Šilbajoris su S. Žuku improvizavo pokalbį apie H. Radausko poeziją, prieš tai nuskambėjus paties poeto balsui, – klausėmės skaitomų eilėraščių magnetofoninio įrašo. Po politinės dienos aistrų vyko jaunųjų poetų kūrybos vakaras, tarsi pratęsdamas Vilniuje, Rašytojų klube skambėjusias vyresniųjų poetų intonacijas.

Taigi, „Santaros-Šviesos“ konferencija įvyko, vadinasi, ir pavyko, o dėl to pirmiausia kaltas jos rėmėjas Atviros Lietuvos fondas bei rengėjai – Z. Čepaitė, D. Kuolys, A. Misiūnienė, R. Mieželis, A. Sverdiolas, A. Šliogeris, S. Žukas.

Tegyvuoja Santara, o kur Santara, ten ir didelė nustebusi Šviesa.

S.P.

Septynios dienos. Literatūra ir menas, nr. 26 (2429), 1993-06-26, p. 2.

Tekstą transkribavo Žygimantas Menčenkovas.

Be First to Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *